Meniu
Prenumerata

pirmadienis, rugpjūčio 8 d.


LIČIO PRAKEIKSMAS
Kodėl Bolivijai nesiseka mineralų paversti auksu?
Sarah Esther Maslin
Scanpix
Hipnotizuojantis Ujūnio peizažas.

Boliviečiai manė praturtėsiantys iš švarios energijos. Dabar jie nerimauja, kad vėl bus išnaudoti. Sarah Esther Maslin aiškinosi, ar jų lūkesčiai ir nerimas pagrįsti?

Kalnuotas Potosi regionas pietinėje Bolivijos dalyje kadaise buvo vienas turtingiausių Ispanijos imperijos kampelių. XVI–XVII a. vos viename šio regiono kalne būdavo išgaunama daugiau kaip pusė viso pasaulio sidabro. Vėliau nederlingame Potosi krašte aptikta ir kitų turtų, tokių kaip aliuminis, švinas ir cinkas. XIX a. viena britų bendrovė net nutiesė geležinkelį, kuriuo mineralai iš sausumos apsuptos Bolivijos būdavo gabenami į Čilės pakrantę, o iš ten plukdomi į Europą. Potosi iki šiol yra svarbus transporto centras, nes čia esantis geležinkelio mazgas jungia Bolivijos administracinę sostinę La Pasą su Čile ir Argentina.

Tačiau Bolivijoje lieka tik nedidelė dalis turtų, per šimtmečius susikaupusių Potosi dirvožemyje. Potosi yra neturtingiausias Bolivijos regionas, o ši – antra pagal skurdumą šalis Pietų Amerikoje. Daugiau kaip du trečdaliai potosiečių gyvena namuose, pastatytuose iš purvo plytų ar molio. Lietinguoju laikotarpiu, kai raudonas molis virsta purvu, neasfaltuoti vietos keliai tampa neišvažiuojami. Gyventojams trūksta tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų ir mokyklų: ketvirtadalis moterų vis dar gimdo namuose, kone 40 proc. suaugusiųjų turi tik pradinį išsilavinimą, o beveik 20 proc. apskritai nelankė mokyklos.

Potosi skurdas labiausiai stulbina dėl to, kad čia yra didžiausi pasaulyje ličio telkiniai – šis lengvas ir lakus metalas naudojamas išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir elektrinių transporto priemonių akumuliatoriuose. Ujūnio druskožemyje litis buvo atrastas dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, bet vis patrauklesnis tampa tik dabar, žmonėms pereinant prie ekologiškesnių energijos šaltinių.

2022 07 28 00:24
Spausdinti