ScanpixNepadeda augančios maisto kainos, ne kartą matyta Vakarų veidmainystė ir savanaudiškumas
Balandžio 11-ąją virtualiai susitikus dviejų didžiausių demokratinių pasaulio šalių vadovams, Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi (iš didžiausios) prezidentui Joe Bidenui (iš antros pagal dydį) pritariamu tonu pacitavo savo žodžius: „Demokratijos gali ir duoda.“ Bet prakalbus apie karą Ukrainoje taip ir nebuvo tiksliai nurodyta, ką demokratinės valstybės turėtų duoti. Abu šalių vadovai išreiškė nerimą dėl pavojingos Ukrainos civilių padėties. Nors J. Bidenas neleido suabejoti, ką kaltina dėl jų kančių, N. Modi žodžiai neskambėjo taip užtikrintai. Užuot nukreipęs pirštą į Rusiją, jis paragino surengti „nepriklausomą tyrimą“ dėl Ukrainos mieste Bučoje įvykdytų baisybių, apie kurias pranešama.
Tarp neprisidedančiųjų prie Vakarų siekio nubausti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną už tai, kad užpuolė Ukrainą, Indija turbūt sudaro daugiausia nepatogumų. Bet ji anaiptol nėra vienintelė. Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Lotynų Amerikoje net ir ilgametės JAV sąjungininkės bei globotinės neklauso amerikiečių prašymų įvesti sankcijas Rusijai ar bent ją pasmerkti.
Reta šalis pasielgė taip begėdiškai kaip Pakistanas, su ministru pirmininku Imranu Khanu, kuris vėliau buvo pašalintas, priešakyje pasirašęs prekybos susitarimą su Maskva netrukus po to, kai Jungtinės Tautos kovo 2-ąją nubalsavo pasmerkti invaziją ir pareikalauti, kad Rusija pasitrauktų. Bet daug šalių susilaiko nuo atviros kritikos ar bausmių Rusijai. Dėl komercinių sumetimų, ideologinių įsipareigojimų, strateginių ambicijų ar tiesiog baimės. Antai Turkija turi ekonominių priežasčių likti nuošalyje – iš Rusijos ji perka 45 proc. reikiamų dujų. Bet turi ir piliečių, kuriems karas Ukrainoje kelia pavojų. Kovo 13-ąją Turkijos užsienio reikalų ministras pranešė, kad derasi su Rusija dėl galimybės išvežti tuzinus Turkijos gyventojų iš Mariupolio, rusų bombų verčiamo griuvėsiais. Praėjo mėnuo, o daugelis vis dar negali ištrūkti.
