Scanpix, ShutterstockNorint mesti JAV iššūkį dėl pasaulio lyderės pozicijos, jai reikės kaimynių palaikymo.
Tik Rusija turi tiek kaimynių kiek Kinija, kurios sausumos sienos ribojasi su 14 valstybių. Kinijos kaimynija ne tik gausi, bet ir audringa. Tarp kaimynių – atskalūnė Šiaurės Korėja ir tokios karo draskomos šalys kaip Mianmaras. Su vienomis, pavyzdžiui, Indija, dar likę įsisenėjusių teritorinių ginčų, su kitomis, kaip antai Japonija, yra nesuderinamų pretenzijų į jūrų teritorijas. Taip pat yra Taivanas, kurį Kinija nuolat grasina užpulti. Su tokia grupe nelengva sutarti bet kokiomis aplinkybėmis, bet dėl ydingos Kinijos diplomatijos užduotis dar sunkesnė.
Daug amžių Kinijos valdovai matė pasaulį kaip koncentrinius skritulius, kurių centras – Drakono sostas. Vidiniai sudarė tiesiogiai imperatoriaus valdomą teritoriją. Tolesni apėmė tokias gretimas karalystes kaip Japoniją, Korėją ir Vietnamą, kurios pripažino aukščiausią imperatoriaus valdžią mokėdamos duoklę. O tolimiausieji – svetimšalius, kurių prekyba su Kinija dažnai taip pat laikyta duokle.
Šių dienų Kinijos valdovas Xi Jinpingas tokiai pasaulėžiūrai suteikia XXI a. atspalvį. Tėvynėje jis pasirūpino tapti Komunistų partijos „šerdimi“ ir sutriuškino pasipriešinimą ypač pasienio teritorijose, o pasaulyje pasistengė, kad Pekinas ryžtingiau reikštų valią ir galią. Bet Xi Jinpingo pastangos stipriau prie Kinijos pririšti kaimynes, – „sušildyti žmonių širdis ir padidinti mūsų giminystę, charizmą ir įtaką“, kaip jis 2013 m. įsakė pareigūnams, – nevyko pagal sumanymą.
Tokijuje nenorima rizikuoti
Kelios kaimynės ima labiau suartėti su JAV, kad atsvertų vis didesnį Kinijos kategoriškumą. Tarp palankiausių Kinijai dauguma – nestabilios. Kitoms neramu dėl Pekino ketinimų. Pastarojo meto JT balsavimuose pusė artimiausių Kinijos kaimynių stojo į kitą pusę ir pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, o pareiškimą, kad Kinija nepriima kritikos dėl savo politikos Sindziange, palaikė tik penkios. Visa tai byloja, kad Kinijos užsienio politika turi silpnų vietų, galinčių pakirsti Xi Jinpingo ambicijas. Kalbant paprastai: ar Kinija tikrai gali mesti JAV iššūkį dėl pasaulio lyderės pozicijos, jei net nepalenkia į savo pusę kaimynių?
Kinijos pareigūnai neigia, kad siekiama regioninės hegemonijos. Jų žodžiais, Kinija tenori atgauti teisėtas sienas, ne jas plėsti ar dominuoti tarp kaimynių.
Galingos šalys dažnai bando užsitikrinti didesnę gerovę ir saugumą per ekonominį, karinį, politinį ir kultūrinį dominavimą aplinkiniame regione. Šiais laikais ir Prancūzija, ir Vokietija, ir Japonija, ir Rusija vietinės hegemonijos bandė siekti jėga, bet pasekmės – tragiškos. ES plečiasi taikiai, bet gynybos ir saugumo srityje jos galia vis dar ribota. Tik JAV pavyko ilgą laiką dominuoti savo regione.
Tokią padėtį iš dalies lemia geografija, padėjusi JAV neprisileisti kitų galingų valstybių. Kita vertus, ji susisaistė su kaimynėmis per abipusiškai naudingus susitarimus, įskaitant laisvosios prekybos sutartį su Meksika ir Kanada, artimus gynybos ryšius su abiem (ypač Kanada) ir gana atviras sienas. Padeda ir JAV minkštoji galia.
Kinijos kaimynija sudėtingesnė. Jokia kita šalis neturi tiek sausumos sienų kiek Kinija – net 22,8 tūkst. kilometrų (Rusijos – 22,4 tūkst. km). Be to, ginčijamos visos aštuonios šalies jūros sienos. Tarp Kinijos kaimynių yra ekonomiškai ir kariniu atžvilgiu galingų valstybių, pavyzdžiui, Indija ir Rusija, kurios turi savų regioninių ambicijų.
Kinijos kaimynes galima suskirstyti į tris plačias kategorijas (žr. žemėlapį): trapios arba galinčios žlugti valstybės (Afganistanas, Laosas, Mianmaras, Nepalas, Šiaurės Korėja ir Pakistanas), priešadraugės, turinčios glaudžius ryšius, bet bijančios Kinijos dominavimo (Mongolija, Rusija ir Vidurio Azijos valstybės) ir gynybos sutartis arba karinių ryšių su JAV turintys kraštai (Indija, Japonija, Filipinai, Pietų Korėja, Taivanas ir Vietnamas).
Kinijos pareigūnai neigia, kad siekiama regioninės hegemonijos. Jų žodžiais, Kinija tenori atgauti teisėtas sienas, ne jas plėsti ar dominuoti tarp kaimynių. Jie kaltina JAV, kad trukdo Pekino užmojams. „Vakarų šalys, vedamos JAV, prieš mus taiko visapusišką sulaikymą, apsuptį ir slopinimą“, – kovo mėnesį sakytoje kalboje skundėsi Xi Jinpingas.
Sunerimusios Kinijos kaimynės taip pat artimiau bendradarbiauja tarpusavyje.
JAV išties pastaruoju metu intensyviai dirba siekdamos pagerinti ryšius su šalimis aplinkui Kiniją. Vis dėlto daug Xi Jinpingo bėdų su kaimynėmis siekia laikus, kai jos jautėsi apleistos JAV (prie Baracko Obamos) arba sunerimusios dėl JAV požiūrio (prie Donaldo Trumpo). Pasak oficialių asmenų ir analitikų iš šalių kaimynių, abejoti Kinija verčia jos pačios klaidingi žingsniai. Jie mini perdėtą jėgos demonstravimą teritoriniais klausimais, padriką arba prievartinę ekonomikos politiką ir perspaustą požiūrį į diplomatiją, kylantį iš Kinijos imperinės praeities ir grandiozinių prielaidų dėl šalies ateities. Dauguma nesijaučia įtikintos Kinijos patikinimų, ypač turint omenyje Pekino palaikymą Rusijos invazijai į Ukrainą ir to potekstę, kad kas stipresnis, tas teisesnis.
Po nerezultatyvaus 1979 m. karo su Vietnamu Kinija 30 metų teritoriniuose ginčuose buvo linkusi į susitaikymą, rinkdamasi stabilumą, kol jos dėmesys buvo sutelktas į ekonomikos reformas. 1991–2002 m. ji išsprendė nesutarimus dėl sausumos sienų su Kazachstanu, Kirgizstanu, Laosu, Tadžikistanu ir Vietnamu. Turbūt nuostabiausia, kad 2008 m. ji pasirašė paskutinę iš kelių sutarčių, kuriomis patvirtinta, kad Rusijai lieka Ukrainos dydžio regionas, atplėštas nuo Kinijos ir aneksuotas XIX a.
Į konfrontacijas pradėta krypti dar prieš Xi Jinpingą, bet jis tokį požiūrį pabrėžė, iškėlęs teritorines problemas kaip svarbų žadamo „nacionalinio atsinaujinimo“ aspektą. Trumpuoju laikotarpiu Kinijai neabejotinai pavyko esamą padėtį dėl teritorijų pakreipti savo naudai. Dabar jos laivai ir orlaiviai reguliariai patruliuoja aplink uolėtas saleles, kur Rytų Kinijos jūroje susikerta jos ir Japonijos pretenzijos. Septynios įtvirtintos dirbtinės salos, Kinijos supiltos ant ginčijamų rifų Pietų Kinijos jūroje, padidino šalies pajėgumą priversti paisyti jos pretenzijų tuose vandenyse. Indijos kariai nebepatruliuoja dalyje ginčijamų pasienio teritorijų.
Deja, tokie pasiekimai turi kainą, nes sukėlė nerimą Kinijos kaimynėms. Gruodį Japonija patvirtino naują saugumo strategiją, kurioje žadama iki 2027 m. dvigubai padidinti išlaidas gynybai ir sukurti naujus kontrsmūgio pajėgumus, atsisakant pacifistinių principų, kuriais šalis vadovavosi nuo Antrojo pasaulinio karo. Be to, gynyboje Japonija artimiau koordinuoja veiksmus su JAV, įskaitant Taivano klausimu, ir didina saugumo bendradarbiavimą su JAV sąjungininkėmis ir kitomis Kinijos kaimynėmis.
Xi Jinpingo požiūris į Pietų Kinijos jūrą keisti kursą paskatino ir Filipinus, vienintelius iš penkių šalių, kurių pretenzijos toje jūroje susikerta su Kinijos, oficialiai sudariusius sąjungą su JAV. Ankstesnis prezidentas Rodrigo Duterte 2016 m. paskelbė apie „išsiskyrimą“ su JAV ir pažadėjo derintis prie Kinijos „ideologinės tėkmės“. Bet santykiai pabjuro Kinijai toliau priekabiaujant prie filipiniečių laivų ir niekaip nepastatant pažadėtos infrastruktūros.
Luzone imamasi veiksmų
Neseniai išrinktas prezidentas Ferdinandas Marcosas jaunesnysis vėl pabrėžia santykius su JAV. Vasarį jis leido JAV naudoti dar keturias karines bazes, įskaitant tris šalies šiaurėje, kurios gali praversti kare dėl Taivano. Balandį abi pusės surengė visų laikų didžiausias bendras karines pratybas, kuriose dalyvavo 12 tūkst. JAV karių. Šalys planuoja vėl bendrai karo laivais patruliuoti Pietų Kinijos jūroje. O Kinija perspėjo Filipinus, esą jie grimzta „į geopolitinės nesantaikos bedugnę“.
Pretenzijų Pietų Kinijos jūroje turi ir Vietnamas, kuris praėjusiame dešimtmetyje jūroje kelis kartus susidūrė su Kinija. Ir ši šalis labiau suartėjo su JAV karinėje srityje. 2018 m. Vietnamas pirmą kartą per daugiau kaip 40 metų leido JAV lėktuvnešiui užsukti į vieną šalies uostą. Vėliau buvo užsukę dar du, o vienas – šį birželį. Be to, Vietnamas iš JAV gavo tokios gynybos įrangos kaip orlaiviai, bepiločiai aparatai ir kranto apsaugos kateriai.
Ryšius taip pat peržiūri kita kaimynė – Indija. Po susidūrimų su Kinija per pastaruosius ketverius metus prie ginčijamos šalių sienos Himalajuose, per vieną kurių žuvo mažiausiai 20 Indijos karių ir keturi iš Kinijos. Tarp tokių susidūrimų tai buvo vienas iš nusinešusių daugiausia gyvybių nuo 1962 m., kai Kinija laimėjo trumpą pasienio karą. Dvišalė prekyba toliau augo (pernai 8,6 proc.), bet Indija apribojo investicijas iš Kinijos, uždraudė dešimtis Kinijos programų mobiliesiems ir surengė reidus dėl mokesčių keliose kinų įmonėse.
Be to, dabar Indija artimiau bendradarbiauja su JAV ir jų sąjungininkėmis gynybos klausimais tiek dvišaliais pagrindais, tiek su „Quad“ grupe, kuriai taip pat priklauso Australija, Japonija ir JAV. Birželį lankydamasis su oficialiu vizitu Vašingtone Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi pasirašė keletą susitarimų dėl gynybos pramonės, dėl kurių Indija galiausiai gali virsti jungtinės vakariečių suprojektuotų ginklų gamybos baze.
Sunerimusios Kinijos kaimynės taip pat artimiau bendradarbiauja tarpusavyje. Indija treniravo Vietnamo povandeninių laivų įgulas, pristatė Vietnamui dvylika patrulinių greitaeigių laivų, sutiko duoti raketinę korvetę. Be to, Indija neseniai pardavė sparnuotųjų raketų Filipinams. Jiems Japonija davė radarų, o Vietnamui – patrulinių laivų. Filipinai nuo 2020 m. taip pat gavo tris karo laivus iš Pietų Korėjos ir gaus dar kelis.
Ekonominis vaizdas ne toks aiškus. Kinija – būtina partnerė visoms kaimynėms, įskaitant turinčias nesuderinamų teritorinių pretenzijų. 2022 m. dvišalė prekyba prekėmis su dvidešimčia sausumos ir jūros kaimynių perkopė 2 trln. JAV dolerių vertę ir per pastarąjį dešimtmetį išaugo 74 proc. Suma didesnė nei bendra JAV ir ES prekybos su tomis pačiomis šalimis vertė. Skurdesnėms valstybėms Kinija taip pat yra reikšmingas investicijų šaltinis. Regioninės visapusės ekonominės partnerystės susitarimas dėl prekybos, įsigaliojęs 2022 m. ir apimantis Kiniją bei aštuonias jos kaimynes, dar labiau padidins tarpvalstybinę komerciją.
Vis dėlto prekyba su Kinija neproporcinga: kaimynėms ji parduoda daugiau, nei iš jų nuperka. JAV ir ES, imant kartu, iš tų kaimynių nuperka daugiau nei Kinija (žr. grafiką). Negana to, Kinija turi nejaukų įprotį naudodama turimą ekonominį svorį bausti kaimynes, kurios ją supykdo. Tai irgi prasidėjo dar prieš Xi Jinpingą. Vieną pirmųjų pavyzdžių matėme 2010 m., kai Kinija uždraudė eksportuoti retąsias iškasenas į Japoniją po susikirtimo Rytų Kinijos jūroje. Tačiau Xi Jinpingas išplėtė tokią praktiką.
Mongolija tapo vienu pirmųjų taikinių. Šaliai 2016 m. priėmus Dalai Lamą, Kinija sustabdė paskolas ir muitinės procedūras. Vėliau Mongolija tapo dar labiau priklausoma nuo prekybos su Kinija, kuri nuperka apie 84 proc. jos eksportuojamų prekių (daugiausia akmens anglių). Tačiau Mongolijos vyriausybė apsidraudžia per partnerystę su NATO, kuri padeda šaliai kurti kibernetinę gynybą, mokyti karininkus anglų kalba ir veikti kartu su NATO pajėgomis (Mongolijos kariai yra tarnavę Kosove ir Afganistane).
Ginčas dėl Dalai Lamos taip pat sustiprino antikiniškas nuotaikas šalyje, kurioje daugelis piktinasi tuo, kaip su tos pačios etninės grupės žmonėmis elgiamasi Kinijai priklausančiame Vidinės Mongolijos regione. Ypač nepopuliarus ten įvestas draudimas mokyti mongolų kalbos. Buvęs Mongolijos prezidentas Cachiagijinas Elbegdoržas tai pavadino „baisybe, kuria siekiama ištirpdyti ir išnaikinti mongolus kaip atskirą etninę grupę“.
Busane nepamirštos nuoskaudos
Kaip neprotingo kinų spaudimo pavyzdys labiausiai išsiskiria Pietų Korėjos atvejis. 2013 m. tapusi prezidente, Park Geun-hye siekė artimesnių ryšių su Kinija ir net dalyvavo viename kariniame parade Pekine. Vis dėlto 2017 m. Kinija įvedė ekonominį boikotą, kai JAV dislokavo Pietų Korėjoje priešraketinę bateriją, daugiausia skirtą atgrasyti Šiaurės Korėjai, bet ir Kinijos palaikytą grėsme. Reguliariai Pietų Korėjos Asano instituto vykdomoje apklausoje, skirtoje įvertinti gyventojų nuomonei apie kitas šalis, Kinija prieš tai nuolat gaudavo daugiau kaip penkis balus iš dešimties. Pernai tik 2,7.
Dabar Pietų Korėja stiprina aljansą su JAV ir atideda į šalį senus nesutarimus su Japonija, kadaise ją valdžiusia koloniste. Be to, abi šalys jungiasi prie JAV vedamų pastangų mažinti Kinijos vaidmenį jų tiekimo grandinėse. Tai sukuria naujų galimybių kitoms aplink Kiniją išsidėsčiusioms šalims. Pietų Korėjos automobilių gamintoja „Hyundai“ gegužę pranešė per ateinančius dešimt metų investuosianti 2,5 mlrd. JAV dolerių Indijoje. O Vietnamas (kur Pietų Korėja jau yra didžiausia užsienio investuotoja) gruodį sakė, kad Pietų Korėjos elektronikos gamintojos „Samsung“ ir LG bendrai investuos dar 6 mlrd. JAV dolerių.
Skurdesnėse Kinijos kaimynėse investicijos į infrastruktūrą padeda atsverti jos polinkį dominuoti. Tarp sėkmės istorijų krovininių traukinių linija per Vidurio Aziją, kuria vyksta 8 proc. Kinijos ir Europos prekybos srautų, geležinkelis iš Kinijos į Laosą, kuriuo balandį pradėta vežti keleivius ir dėl kurio, Pasaulio banko skaičiavimu, prie Laoso BVP gali prisidėti 21 proc., ir energetikos projektai Pakistane, kur neretai nebūna elektros, šiai šaliai davę papildomus 8 GW elektros generavimo pajėgumų.
Vien balandį pasireiškė du ambasadoriai: vienas atrodė grasinąs filipiniečiams darbininkams Taivane, kitas Paryžiuje suabejojo posovietinių valstybių legitimumu.
Vis dėlto tokias iniciatyvas dažnai pakerta polinkis per daug prižadėti ir ignoruoti vietines nuotaikas. Nepale Kinija neužbaigė nė vieno iš pažadėtų „Vienos juostos, vieno kelio“ projektų. Malaizija atsisakė keleto tokių projektų teigdama, kad kainos buvo išpūstos. Dėl įsiskolinimo problemų, susijusių su „Viena juosta, vienu keliu“, Pakistanas ir Laosas atsidūrė prie valstybės nemokumo ribos. Mianmare dėl pilietinio karo vėluoja keli dideli kinų projektai ir dar labiau sumažėjo palaikymas Kinijai, kuri stojo į nekenčiamos karinės chuntos pusę.
Be to, Pekinas nesugebėjo užkirsti kelio neaiškioms Kinijos įmonėms ir nusikaltėlių gaujoms naudotis „Viena juosta, vienu keliu“. Laose, Mianmare ir Filipinuose daugybė Kinijos pinigų ir darbininkų suplaukė į lošimų sektorių ir dėl to išaugo nusikalstamumas. Šioms šalims ir kitoms skurdesnėms kaimynėms iki šiol labai reikia pagalbos plėtrai. Tačiau, Kinijai susiduriant su krintančiomis ūkio apsukomis ir mažinant „Vienos juostos, vieno kelio“ apimtį, daugelis nukreipė akis į Japoniją, kurios pagalba neturi tokio šleifo.
Neseniai atlikęs apklausą, Singapūro ISEAS-Yusofo Ishako institutas nustatė mažai pasitikėjimo Kinija tarp jos kaimynių Pietryčių Azijoje. Malaizijoje, Mianmare, Vietname ir Filipinuose ja nepasitikinčių žmonių buvo daugiau nei pasitikinčių. Japonija labiau pasitikima visose šešiose Kinijos kaimynėse iš to regiono, o pasitikėjimas JAV buvo didesnis penkiose. Be to, Kinija buvo žemiau nei JAV, Australija ir ES kaip pasirinkimas, kur norima apsilankyti ar studijuoti.
Net Kazachstane, kuriam ryšiai su Kinija labai naudingi, žmonės žiūri atsargiai. Įtampa ryški prie Korgaso, pasienio punkto su penkių kvadratinių kilometrų bemuite zona abipus sienos. Kinų pusėje it miražas iš stepės kyla per dvidešimt daugiaaukščių prekybos centrų, prikrautų visko nuo odinių striukių iki plokščiaekranių televizorių. Ten pilna pirkėjų iš Kazachstano, kuriuos atidžiai stebi Kinijos riaušių policija su skydais ir lazdomis. O Kazachstano pusėje stovi tik pora nebaigtų žemų prekybos centrų su pavieniais klientais, kur dirba daugiausia kinai.
22-ejų Kanatui Agibajevui iš Kazachstano, studijuojančiam teisę, patinka pigūs žieminiai drabužiai ir kuprinė, ką tik nusipirkti Kinijos pusėje. Bet paklaustas apie Kinijos investicijas Kazachstane ar neseną susitarimą dėl bevizio režimo jis pakartoja kitų kalbintųjų baimes: „Būsime įklampinti.“ Rusų propaganda kursto tokią sinofobiją. Bet prisidėjo ir pati Kinija, iš dalies tuo, kad pastaruoju metu perauklėjimo stovyklose uždarė iki milijono Kinijos musulmonų, įskaitant etninius kazachus. 2022 m. Vidurio Azijos barometro apklausoje nustatyta, kad tik 35 proc. kazachų palaiko kinų dalyvavimą energetikos ir infrastruktūros projektuose, nors 2018 m. palaikė beveik pusė.
Reikia nepamiršti ir agresyviai pompastiškų Kinijos „vilkų karių“ diplomatų pareiškimų. Vien balandį pasireiškė du Kinijos ambasadoriai: vienas Maniloje atrodė grasinąs filipiniečiams darbininkams Taivane, kitas Paryžiuje suabejojo posovietinių valstybių legitimumu. Po mėnesio Xi Jinpingas priėmė penkis Vidurio Azijos šalių vadovus viršūnių susitikime, kuriame netrūko vaizdų iš Tangų dinastijos, kai Kinija valdė didumą Vidurio Azijos.
„Atrodė, tarsi imperatorius priimtų genčių vadus“, – sakė kazachų aktyvistas Bekzatas Maksutuli, sulaikytas už planuotą protestą prieš viršūnių susitarime pasirašytą susitarimą dėl bevizio režimo tarp Kinijos ir Kazachstano. Vienas kazachų pareigūnas atmeta jo skundus ir juos vadina „nelogiškais“. Vyriausybės duomenimis, Kazachstane dirba tik 3412 Kinijos piliečių. Susitarimas dėl bevizio režimo Kazachstano sunkvežimių vairuotojams ir verslininkams bus ne mažiau naudingas nei atvykstantiems iš Kinijos. Tas pats pareigūnas priduria, kad Kazachstano ateitis bet kuriuo atveju nėra subordinacija Rusijai ar Kinijai, o artimi ryšiai su įvairiomis didžiosiomis valstybėmis ir blokais, įskaitant JAV, Japoniją ir ES (didžiausią Kazachstano prekybos partnerę ir užsienio investuotoją), taip pat Turkiją, kuri bendrai gamina ginklus Kazachstane ir yra NATO narė.
Visa tai nereiškia, kad Kinijos kaimynės nuo jos nusigręžia. Dėl ekonominio šalies svorio tai neįsivaizduojama. Bet tokia padėtis rodo ateitį su neišsipildžiusiomis hegemoninėmis Xi Jinpingo ambicijomis, stabilesnėms ir dinamiškesnėms su Kinija sienas turinčioms šalims priešinantis jo iniciatyvoms arba apsidraudžiant, o nestabiliausioms, kurių perspektyvos neaiškiausios, vis labiau priklausant nuo Kinijos paramos. JAV ir jų sąjungininkėms tenka nelengva užduotis Kinijos kaimynėms pasiūlyti vis daugiau būdų apsidrausti. O Xi Jinpingui reikia atsakyti į labiau egzistencinį klausimą: ar gali Kinija priimti santykius su kaimynėmis, kuriuose ji nėra be kalbų pati viršiausia?
BEREKLAMOS:
