Priešiškumas migrantams auga, bet pagalbiniai darbininkai vis dar balsuoja kojomis
Jau septynerius metus padavėja Halyna iš Užkarpatės, esančios Ukrainos pietvakariuose, kasmet ima atostogų ir važiuoja vadovauti ūkyje netoli Krasniko, Lenkijos rytuose, vaisius skinančių ukrainiečių grupei. Ten ji lieka mėnesį ar kelis, žiūrint, kaip susitvarko dokumentus. Dirbdama nuo šešių ryto iki vakaro, per dieną ji gali uždirbti tris ar keturis kartus daugiau, nei gauna namie.
Anksčiau vaisių ir daržovių derlių Lenkijoje nuimdavo vietiniai. Viskas pasikeitė 2004 m., kai šalis įstojo į Europos Sąjungą ir lenkai gavo teisę dirbti Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Švedijoje. Paskui per septynetą metų duris atvėrė ir kitos ES šalys. Nedarbas Lenkijoje smuko, o darbo užmokestis, turtingų šalių klubo EBPO duomenimis, 2004–2017 m. realiais terminais išaugo 30 proc. Šiandien lenkams lauko darbai neatrodo labai patrauklūs.
Vietinius pakeitė migrantai iš Rytų. Šiemet Lenkijos ūkiuose dirbo apie 500 tūkst. sezoninių darbininkų iš kitų nei ES šalių; 2014 m. šis skaičius nesiekė 200 tūkst. Dalis jų plušėjo nuo vasaros pradžios – pirma skynė braškes, vėliau avietes, tada obuolius. Tai didžiausia legalių migruojančių ūkio darbininkų grupė turtingose šalyse. Tačiau jų yra ir kitur.
