ShutterstockIr kodėl vargu ar pandemija tai pakeis
2005 m. Benas Bernanke, anuomet dirbęs Federalinės rezervų sistemos (FRS) valdytojų taryboje, stebėjosi, kaip į JAV suplaukė tiek pinigų, ir nerimavo dėl pasekmių. Sakydamas kalbą ir ieškodamas tinkamo žodžio tokiam reiškiniui jis nukalė naują terminą. „Per pastarąjį dešimtmetį, – pabrėžė B. Bernanke, – susidėjus įvairioms jėgoms pasaulyje gerokai išaugo santaupų apimtis – turime pasaulinį taupymo perteklių.“ Įvairiausi taupytojai – nuo vyresnio amžiaus amerikiečių, besiruošiančių pensijai, iki naftą eksportuojančių šalių, kaupiančių turtą valstybiniuose investiciniuose fonduose – į akcijas ir obligacijas dėjo daugiau pinigų, nei galėjo panaudoti norintys investuoti į gamyklas ir įrangą.
1999 m. B. Bernanke priekaištavo Japonijos bankui, kad sprogus burbului nesugebėjo atgaivinti Japonijos augimo, nors ir nurėžė palūkanų normas iki nulio. Bet per 15 metų, praėjusių nuo tos dienos, kai taupymo perteklius gavo vardą, pasaulyje ne viena finansų ministerija ir centrinis bankas sužinojo, kaip sunku palaikyti stabilų augimą visiems aplinkui uoliai taupant. Idėjų kalvės „McKinsey Global Institute“ duomenimis, vien nuo 2000 m. namų ūkių, įmonių ir vyriausybių turimo turto vertė pasaulyje išaugo maždaug trigubai – nuo 160 iki 510 trln. JAV dolerių, arba nuo maždaug 460 proc. pasaulinio BVP iki 610 proc. (žr. 1 grafiką). Daugelis iš jų skolinosi pinigų vieni iš kitų turtui įsigyti ir išaugino skolas iki nerimą keliančių aukštumų. Bet vertinant visumą jie – apdairios skruzdės, o ne išlaidūs žiogai. Augant santaupoms turto kainos vis stiebėsi, o palūkanų normos vis krito ir visam pasauliui kėlė makroekonominį galvos skausmą.
Dabar pandemija supurtė pasaulio ekonomikos ramsčius, ir jos poveikis gali rimtai pakeisti taupymo pobūdį. Dėl įtemptos padėties darbo rinkose dirbantys žmonės gauna daugiau pinigų. Jie nusiteikę tuos pinigus leisti ir tuo prisideda prie didžiausios infliacijos per ketvirtį amžiaus. Anksčiau niekaip nesugebėję palūkanų normų nurėžti tiek, kad infliacija nekristų žemiau tikslo, dabar centriniai bankai pradeda didinti palūkanų normas, kad ji nešautų į palubes. Nors vėl pakilęs valstybių ūpas skolintis ar atsitraukimas nuo globalizacijos galėtų padėti mažinti santaupas ir įvesti naują normą, labiau tikėtina, kad dėl senų įpročių ir senų žmonių, sudarančių vis didesnę pasaulio gyventojų dalį, B. Bernanke’s pakrikštytasis perteklius išliks.
