PixabayFilme apie 2008 m. krizę „Margin Call“ („Kraštutinė priemonė“) biržos makleris ant Volstrito dangoraižio stogo ištaria tokius žodžius: „Žinai, kai žmonės stovi ant krašto, tokio kaip šis, jie jaučia ne baimę nukristi, o baimę, kad ims ir nušoks.“
Savižudybė mus keri. Atstumia, bet ir – tamsiausiuose proto užkaboriuose – traukia. Tai kitus labiausiai paveikianti mirtis. Tėvams nėra didesnio košmaro kaip vaiko savižudybė; nusižudžius bet kuriam iš tėvų vaikai paženklinami visam gyvenimui. Jos – ne tik individualios kančios, bet ir kolektyvinės nesėkmės apraiška: jei visuomenėje per daug skausminga gyventi, gal visi esame kalti.
Nuo 2000 m. savižudybių JAV padaugėjo 18 proc. Tai ne tik tragedija, ji turi ir politinės svarbos. Didžiausias augimas užfiksuotas tarp pusamžių, menkai išsilavinusių baltųjų vyrų, gyvenančių apylinkėse, kurių nepasiekė ekonomikos bumas arba kurias nuniokojo krachas. Jų mirtys rodo bėdas, kurias esą gali išspręsti prezidentas Donaldas Trumpas. Tų problemų nereikėtų ignoruoti.
Greta liūdnos JAV statistikos yra ir optimistiškesnių tendencijų – pasaulio mastu savižudybių nuo 2000 m. sumažėjo 29 proc. Taigi per tą laiką net 2,8 mln. žmonių liko gyventi – triskart daugiau nei žuvo mūšiuose. Priežastis ne viena. Skiriasi tempas, žmonių grupės, vieta. Bet trijose grupėse skaičiai sumenko ryškiausiai.
