PixabayNorima atlaisvinti miestus, sutaupyti pinigų ir sumažinti regionų nelygybę. Vis dėlto sėkmingai iškraustyti sunkiau, nei atrodo.
Išvažiavęs iš Meksiko į rytus, Tlaskalą pasieksi per dvi valandas. Ten buvusiame kultūros rūmų muzikos pamokų kabinete įsikūrė Meksikos kultūros ministrė Alejandra Frausto. Ji tikisi, kad netrukus ant plikų naujojo jos kabineto sienų kabos ekranas vaizdo konferencijoms su Meksiku ir ne tik. Jos vadovaujama ministerija – viena iš pirmų dviejų, iškeltų įgyvendinant pernai išrinkto prezidento Andréso Manuelio Lópezo Obradoro, praminto AMLO, politiką. Atgaivinęs XX a. 9-ajame dešimtmetyje pasiūlytą idėją, jis nori į kiekvieną iš likusių 30 Meksikos valstijų iškelti po vieną svarbų centrinės valdžios organą. Tlaskalos valstijos sostinėje gyvena 85 tūkst. žmonių – vos aštuoniskart daugiau, nei Kultūros ministerijoje Meksike dirba tarnautojų. A. Frausto svajoja vieną dieną valstijoje turėti tūkstančius pavaldinių.
Nors gali atrodyti, kad tai revoliucinis planas, jis atspindi visuotines tendencijas. Visame pasaulyje sostinės bando iškraustyti biurokratus.
XX a. pasaulį apėmus pokolonijiniam įkarščiui, sostinės iš pajūrio miestų, kuriuos pasirinko prekybą pabrėžiančios imperijos, buvo keliamos į naujus, „regionų atžvilgiu neutralius“ miestus, kaip antai Brazilija (Brazilija), Islamabadas (Pakistanas) ir Dodoma (Tanzanija). Jau vėliau Kazachijoje pastatyta Astana (neseniai pavadinta Nursultanu), o Mianmare – Neipidas. Bet masiškai kraustytis kitur brangu ir nepopuliaru, tad šiandien vyriausybės mieliau veikia pamažu.
