Kai aš 10-ojo dešimtmečio pradžioje prisijungiau prie Ekonominės politikos instituto, mes buvome vieni nedaugelio ekonomistų, dokumentavusių, kaip prekyba išstumia tam tikras darbininkų grupes ir jų bendruomenes. Profesinės sąjungos buvo mūsų sąjungininkės, tačiau visi nuo centro kairės iki dešinės mus kritikavo kaip protekcionistus, nesuvokiančius santykinio pranašumo esmės.
Tuo metu elitas sutarė, kad prekyba visiems išeina į naudą, o „pereinamojo laikotarpio nuostoliai“ – trumpalaikiai ir neskausmingi. Augantys mūsų prekybos deficitai tebuvo įrodymas, kad kitos šalys noriai mums skolina, o mes galime su malonumu vartoti daugiau, negu pagaminame.
Galima buvo ne tik aiškiai matyti duomenyse, kad visa tai buvo empiriškai klaidinga (ką vėliau patvirtino kruopštus akademinis darbas) – tai neatitiko prekybos teorijos, kuri vienareikšmiškai prognozuoja, kad turtingų šalių gamybos darbuotojams pakenks plečiama prekyba su vargingesniais eksportuotojais.
Dabar jau aišku, kad globalizacijos aistruoliai vargiai padėjo globalizacijai, ignoruodami pralaimėtojus. Iš tiesų jie prisidėjo, mums užkraunant prezidentą Donaldą Trumpą – šiam teiginiui taip pat esama tam tikrų empirinių įrodymų. Istorija yra pakartotinai parodžiusi, kad patikimas būdas pakurstyti nacionalistinę, izoliacionistinę, populistinę politiką – ignoruoti staigios ekonominės kaitos trūkumus.
