Zanny Minton Beddoes nuomone, popandeminį pasaulį apibrėš JAV ir Kinijos konkurencija
Antikiniame Peloponeso karo atpasakojime Tukididas daro išvadą, kad šį konfliktą nulėmė Spartos baimė dėl augančios Atėnų įtakos. 2015 m. paskelbtoje įtakingoje esė „Tukidido spąstai“ Harvardo universiteto profesorius Grahamas Allisonas aptarė, ar tokia pati dinamika būdinga JAV ir Kinijai. Jis išskyrė 16 istorinių laikotarpių, kai į įsitvirtinusios įtakingos valstybės pozicijas ima kėsintis kokia nors konkurentė. Dvylika iš šių atvejų baigėsi karu. Autorius daro išvadą, kad tokia baigtis šiandien nėra neišvengiama, bet norint išsisukti iš šių spąstų „reikia milžiniškų pastangų“.
Į G. Allisono analizę nuodugniai įsigilino ir Vašingtonas, ir Pekinas. Tačiau per pastaruosius penkerius metus galingiausios pasaulio valstybės ir naujosios pretendentės iš Azijos santykiai tik suprastėjo, todėl galima daryti prielaidą, kad istorijai daug dėmesio neteikiama. Xi Jinpingo valdoma Kinija tapo labai kategoriška užsienio reikalų klausimais ir autoritariškesnė namie. Donaldo Trumpo ir dabar Joe Bideno vadovaujamų JAV politika Kinijos atžvilgiu irgi pasikeitė: puikybės kupiną tikėjimą, kad šią šalį galima integruoti į dabartinę amerikiečių diktuojamą pasaulio tvarką, išstūmė kone paranojiškas tramdymas, kurį apibrėžia įtarumas dėl Kinijos ketinimų ir baimės persmelktas visų politinių partijų sutarimas, kad JAV pranašumui pasaulyje iškilo grėsmė.
Šis aštrėjantis priešiškumas jau padarė nemažai žalos: nuo muitų karo iki kaistančios įtampos dėl Taivano. Jis kiša koją kovojant su COVID-19 ir klimato kaita. Deja, kad ir kaip blogai viskas atrodo šiandien, ateityje reikalai labai nesunkiai gali dar labiau pašlyti. Nuo pandemijos atsigaunantį pasaulį formuos būtent ši priešiška konkurencija ir tai ne tik paprastas matavimasis jėgomis, o egzistencinės rungtynės, per kurias abi šalys siekia pademonstruoti savo valdžios sistemos pranašumą.
