Sulaukę sėkmės liberalai tapo savimi patenkintu elitu. Jiems reikia prisiminti, ką reiškia trokšti radikalių veiksmų
Šiandieninis pasaulis kilo iš liberalizmo, bet dabar gręžiasi prieš jį. Europos ir JAV visuomenė maištauja prieš liberalų elitą, matomą kaip savanaudiška grupė, negalinti arba nenorinti spręsti paprastų žmonių problemų. Kitos šalys 25 metus ėjo laisvės ir atvirų rinkų link, bet suka atgal. Tuo metu Kinija, netrukus tapsianti didžiausiu pasaulio ūkiu, rodo, kad diktatūros gali klestėti.
Matant tokius įvykius „The Economist“ labai neramu. Prieš 175 metus šis leidinys atsirado turint tikslą agituoti už liberalizmą – ne kairuolišką JAV studentijos „progresyvizmą“ ar dešinėn linkstantį Prancūzijos politikos komentatorių galvose gimusį „ultraliberalizmą“, bet visuotinę pareigą ginti individo orumą, atviras rinkas, riboti valdžios aparatą, tikėti diskusijų ir reformų nešama žmonijos pažanga.
Pamatę, kaip gyvenimas šiandien skiriasi nuo XIX a. 5-ojo dešimtmečio skurdo ir vargo, leidinio įkūrėjai apstulbtų. Anuomet nė 30 metų nesiekusi vidutinė gyvenimo trukmė per tuos 175 metus perkopė 70. Tada apie 80 proc. žmonių gyveno absoliučiame skurde, šiandien – 8 proc., o vertinant absoliučius skaičius tokių sumažėjo perpus, kai bendras aukščiau šios ribos gyvenančiųjų skaičius išaugo nuo maždaug 100 mln. iki daugiau kaip 6,5 mlrd. Raštingumo lygis padidėjo daugiau kaip penkis kartus ir perkopė 80 proc. Pilietinės teisės ir įstatymo viršenybė nepalyginamai geriau įsitvirtinę nei vos prieš keletą dešimtmečių. Daugelio šalių gyventojai šiandien gali laisvai rinktis, kaip gyventi – ir su kuo.
