Per pastaruosius du dešimtmečius Meksika buvo svarbus perėjimo prie demokratijos pavyzdys. Jos demokratija turi trūkumų, ją gadina korupcija, smurtas ir prastas valdymas. Vis dėlto Meksika – aiškiai demokratinė šalis, kur ne kartą sėkmingai surengti rinkimai ir partijos partijai taikiai perduodama valdžia, neblogai atskirtos galios ir veikia grupė nepriklausomų, nors ir netobulų institucijų. 2022 m. teks klausti, kiek dar prezidentas Andrésas Manuelis Lópezas Obradoras kenks tai sistemai.
A. M. Lópezas Obradoras atėjo į valdžią 2018 m. populistinės partijos „Morena“ priešakyje. Jį išrinko žmonės, kuriuos patraukė pažadas pasirūpinti, kad Meksika būtų demokratiškesnė, ir dirbti daugumai, ilgą laiką apleistai elito. Toks tikslas buvo – ir yra – pagirtinas. Institucinė revoliucinė partija (PRI) be pertraukos Meksiką valdė 71 metus – iki 2000 m., o tada vėl 2012–2018 m., įsiterpus dviem konservatyvios Nacionalinio veiksmo partijos (PAN) kadencijoms. PRI tvarkėsi, kaip norėjo, suteikdama kariuomenei galių ir kartais bandydama į autonomines institucijas prisodinti ištikimų žmonių.
Bet A. M. Lópezo Obradoro valdymas Meksikos demokratijai labiau kenkia, nei padeda. Trejus pirmuosius metus prezidentas paprastai rinkosi itin personalistinį ir centralizuotą valdymo stilių. Numylėtiems projektams jis teikė pirmenybę prieš institucionalizuotus planus, pavyzdžiui, panaikino labai sėkmingą piniginės paramos programą ir pakeitė ją nevykusiai nukreiptomis pašalpomis, kurios vadinamos asmenine prezidento dovana.
Jis kreipiasi tiesiogiai į savo šalininkus kasdien vykstančiose konferencijose, smerkia tuos, kurie jo nepalaiko, įskaitant žurnalistus ir nevyriausybines organizacijas. Jam patinka spręsti problemas naudojant viešas (ir dažnai teisiškai abejotinas) „konsultacijas“ bei referendumus, pavyzdžiui, ar atšaukti pusiau pastatytą oro uostą Meksike (atšaukė) ir ar imtis teisinių procedūrų prieš penkis pirmtakus (trūko rinkėjų aktyvumo, kad sprendimas būtų privalomas). Jis grasina uždaryti dalį institucijų arba apriboti jų galimybes, nurėžęs finansavimą arba prisodinęs į jas ištikimų žmonių, kaip į teismus.
