ScanpixJas pigu paleisti, brangu išrankioti
Seksualioji šiuolaikinių karinių jūrų pajėgų pusė, kaip teigia į atsargą išėjęs britų karališkojo karinio jūrų laivyno viceadmirolas Duncanas Pottsas, tai – eskadriniai minininkai su valdomosiomis raketomis, greiti reaktyviniai lėktuvai ir branduoliniai povandeniniai laivai. Bet daugiausia žalos dažnai pridaro daug kuklesnis aparatas – jūrų mina. Skaičiuojama, kad per Antrąjį pasaulinį karą šios nejudrios povandeninės bombos nuskandino 2,1 tūkst. laivų. Iki povandeniniams laivams priskiriamų 4,6 tūkst. tolokai, bet gerokai lenkia orlaivių atakų ar apšaudymų artilerija iš kitų laivų aukų skaičių. Vėlesniuose konfliktuose minos iš rikiuotės išvedė arba dugnan pasiuntė beveik keturiskart daugiau amerikiečių karo laivų, nei visų kitų tipų ginklai kartu sudėjus.
Naujausiame Rusijos ir Ukrainos konflikto etape minos smogė anksti. Mūšiai prasidėjo vasario 24-ąją. Po aštuonių dienų, kovo 3-iąją, užplaukęs ant minos netoli Odesos, didžiausio Ukrainos kontroliuojamo uosto, nuskendo estų krovininis laivas „Helt“. Apie dar vieną auką pranešta liepos 2 d. Tai Rusijai priklausantis desantinis laivas D-106, atrodo, paskandintas rusų minos.
Juodojoje jūroje yra ir Rusijos, ir Ukrainos minų. Daugiausia inkarinių, pririštų prie jūros dugno, kurios plūduriuoja slepiamos bangų. Dauguma – seni sovietiniai modeliai ir, Gökhano Özcano iš laivų savininkų asociacijos „Kosder“ Stambule vertinimu, turbūt negali sunaikinti daug didesnio laivo už „Helt“, kurio ilgis vos 79 metrai. Tačiau G. Özcanas primena kilusį papildomą pavojų, nes dalis minų nutrūko nuo inkaro ir dabar laisvai plaukioja.
