Kol teritorija tebėra izoliuota ir beviltiškoje padėtyje, Gazos gyventojams vienintelė išeitis – smurtas
Mazenas Qassasas – chirurgas. Baigęs 12 valandų pamainą pagrindinėje Gazos ligoninėje „Al Shifa“, jis turėjo būti lovoje, o ne palinkęs prie vyro, kuriam išplėštas gabalas šlaunies. Tačiau truputį nusnūdęs jis puolė rūpintis žmonėmis, sužalotais per įvykius, žyminčius kruviniausią dieną Gazoje per ketverius metus. Ligoninė buvo pilna pacientų, tad M. Qassasas ilgai negaišo.
Nuvyniojęs tvarstį jis atvėrė žiojinčią žaizdą, paliktą snaiperio kulkos, ir davęs nurodymus slaugytojams nuėjo toliau. Laukė dar 50 pacientų. „Vakar buvo blogiau nei anąkart per karą, nes visi užgriuvo vienu metu“, – niūriai pastebėjo chirurgas.
Kraujas pradėjo lietis, kai gegužės 14-ąją dešimtys tūkstančių žmonių suplūdo prie tvoros, skiriančios Gazą nuo Izraelio. Tai buvo naujausias iš pusantro mėnesio kas savaitę vykusių protestų, žinomų kaip „Didysis sugrįžimo žygis“. Formaliai – tai siekis atsiimti žemes, iš kurių kuriant Izraelį pabėgo arba buvo išstumti šių žmonių seneliai. Protestas sutapo su ginčytinu JAV ambasados Izraelyje perkėlimu iš Tel Avivo į Jeruzalę. Palestiniečiams tai – dar viena neteisybė.
