Septyniasdešimt penkeri metai gal ir skamba senai, bet tautų šeimoje tai – paauglystė. Rugpjūčio 15 d. 75-erius nepriklausomybės metus minėsianti Indija neabejotinai yra senovinis kraštas, bet demokratijos atžvilgiu – vis dar ištįsęs jaunuolis. Turėdama daugiau energijos nei disciplinos ji tai grakšti, tai be gracijos, tai drovi, tai akiplėšiška. Šalies gyventojai, kurių yra 1,4 mlrd., 2022-uosius pasitinka apimti nesmagaus jausmo, kažkuo panašaus į susipynusią baimę ir nekantrumą, kurie užplūsta strimgalviais skubant į suaugusiojo gyvenimą.
Nerimauti jie turi rimtų priežasčių. Keletas pastarųjų metų buvo sunkūs ne tik dėl COVID-19, kurios delta atmaina 2021 m. pavasarį per šalį praūžė kaip taifūnas. Indų nuo šios ligos mirė daugiau nei bet kurios kitos šalies gyventojų – 3–4 mln. Dėl fragmentiškai renkamų duomenų, perdėtai griežtų kriterijų priskiriant mirties priežastį ir krizę menkinančių politikų tikrojo aukų skaičiaus galime niekada nesužinoti.
Bet indams tokią emocinę traumą paaštrino daug skaudžiau nei turtingesnėse šalyse nukentėjusi piniginė. Suvaržius judėjimo laisvę nebeveikė stambios įmonės, o daugeliui smulkesnių verslų apskritai teko nutraukti veiklą. Dėl to ūkis tebėra tokio dydžio kaip 2019 m., kai rinkėjai antrai kadencijai į ministrus pirmininkus išrinko N. Modi, šiam prisiekus per penkerius metus padvigubinti BVP. Išėjo priešingai – krizė milijonus vėl įstūmė į skurdą, sumažino investicijas ir dalyvavimo darbo rinkoje lygį, kuris jau buvo žemiausias Azijoje, ypač tarp moterų.
Indijos ūkis didelis, diversifikuotas ir atsparus. Kai skiepų programa pagaliau duos rezultatų, 2022 m. šalis veikiausiai grįš prie gerų ilgalaikio augimo tendencijų. Bet geriau gyvenantys, išsilavinę indai dėl BVP ir COVID-19 nerimauja mažiau nei dėl demokratijos būklės.
