Vadovaujant Recepui Tayyipui Erdoğanui ir AK partijai, Turkija praturtėjo ir įgavo daugiau pasitikėjimo. Bet geležiniai partijos gniaužtai pradeda duoti priešingus rezultatus.
Pažvelgus į panoramą, kuri atsiveria iš Bosforu plaukiančio kelto, atrodo, kad dalis Stambulo nuo senų laikų nėmaž ir nepasikeitė. Pasuksi akis į vakarus, link Europos, matysi sienos juosiamą senamiestį, ir šiandien pribarstytą kupolų, prismaigstytą minaretų. Bet rytų pusėje, link Azijos, vaizdas visai kitoks.
Milžiniški tarytumei siauro sąsiaurio sargyba stūksantys ožiniai kranai kelia konteinerius į laukiančius laivus. Už jų, prie žemo Marmuro jūros kranto, rikiuojasi išstypę daugiaaukščiai pastatai. Pasisukus į šiaurę azijinėje Bosforo pusėje ant kalvų šiaušiasi metalinis ryšio bokštų miškas. O ant aukščiausios jų kyla stulbinamas senojo Stambulo atspindys: gigantiškas apvalus kolosalios naujos mečetės kupolas ir šeši raketas primenantys minaretai (nuotr.). Šie maldos namai, kuriuos planuojama baigti šiemet, bus didžiausi Turkijoje.
Mečetės dydis ir simbolizmas, kaip daugybė kitų miesto veidą keičiančių įnirtingų statybų, atspindi vieno žmogaus – R. T. Erdoğano – valią ir viziją. Valdžioje praleidęs jau daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1994-ųjų kaip Stambulo meras, nuo 2003-iųjų kaip Turkijos ministras pirmininkas, o nuo 2014-ųjų rugpjūčio kaip prezidentas – R. T. Erdoğanas ryškiai išsiskiria šalies politiniame peizaže. Nedraugų vertinimu, jis trokšta būti sultonas, nenumaldomai, klastingai ir beatodairiškai siekiantis savo tikslų. Gerbėjams jis įkūnija atgijusią tautos dvasią, į pasaulinę šlovę iškeltą žmogų iš liaudies, karingą kovotoją su neteisybe, drąsų tikėjimo gynėją.
