Kolonializmas, kultūriniai karai ir fundamentalistinių pažiūrų politikai suvaržė seksualinę laisvę Artimuosiuose Rytuose.
XIII-XIV amžiais du žymūs persų poetai, Rumi ir Hafizas, švelniai, netgi su meile, rašė apie vyrus. Jų svajos nebuvo naujos ar net neįprastos. Gerokai anksčiau Abu Nuwasas, nepadorus Bagdado poetas, rašė gašlias eiles apie aistrą tos pačios lyties asmeniui. Toks santykinis atvirumas homoseksualiai meilei buvo paplitęs Artimuosiuose Rytuose.
Khaledas El-Rouayhebas, Harvardo universiteto mokslininkas, aiškina, kad, nors islamiškieji teismai laikė sodomiją rimta nuodėme, į kitus homoseksualius veiksmai, kaip aistringas bučiavimasis, glamonės ar lesbietiškas seksas, buvo žiūrima atlaidžiau. Homoerotinė poezija, pasak jo, priskirta „rafinuotam skoniui“.
Tačiau šiuolaikiniai Artimieji Rytai visiškai kitaip vertina tą pačią temą. „Pew“ tyrimų centro 2013 m. apklausa parodė, kad absoliuti dauguma regiono gyventojų atmeta homoseksualumą: 97 proc. Jordanijoje, 95 proc. Egipte, 80 proc. Libane. 2007 m. Mahmoudas Ahmadinejadas, tuometinis Irano prezidentas, nepatiklių Kolumbijos universiteto studentų miniai Niujorke tarė, kad „Irane mes neturime homoseksualų“. 2001 m. Egipto kultūros ministerija sudegino 6 tūkst. Abu Nuwaso poezijos knygų. Kas nutiko?
