E. Muskas bando pakeisti ne vieną pasaulį. Nors jis labai talentingas, vis dėlto irgi gali patirti nesėkmę.
Kvapą labiausiai gniaužė ne ilgai lauktas pakilimas. Daugiausia nerimo kėlė nusileidimas. Dvi iš trijų nešančiųjų raketų, vasario 6-ąją nuo paleidimo aikštelės Kanaveralo kyšulyje pakėlusių pirmąją „SpaceX Falcon Heavy“, po 8 min. grįžo atgal. Iš pradžių pasirodė raketų liepsnos, tada trenkė garso smūgis, ir ant netoliese įrengtų nusileidimo aikštelių sekundės dalies skirtumu vienas po kito nutūpė du grakštūs bokštai. Po tokios jėgos – toks subtilumas.
Aukštai atmosferoje atsivėręs antrosios pakopos gaubtas parodė, ką neša – raudoną rodsterį, pagamintą „Teslos“, kurią, kaip ir „SpaceX“, valdo Elonas Muskas. Prie vairo pasodintas manekenas dėvėjo „SpaceX“ skafandrą, iš garso sistemos liejosi Davido Bowie muzika, prietaisų skyde išdidžiai švietė šūkis iš „Keliautojo autostopu gido po galaktiką“ – „Tik be panikos“. Fone tolo didelis žydras Žemės diskas. Toli apačioje susižavėję ošė milijonas aistruolių.
E. Muskui įprasta nepaprastą technikos pasiekimą papildyti ryškiais akcentais ir pakvailiojimais. To nereikėtų painioti su rimtumo stoka. Raketų ir greitųjų automobilių gamyba E. Muskui nėra tiesiog pramoga. O ir abi milijardų dolerių vertės įmonės jam nėra tik būdas praturtėti ar įveikti varžovus. E. Muskas nori atverti kelią fundamentalioms galimybėms, dėl kurių rinka, jo manymu, nesivargintų. „SpaceX“ tikslas – tarpplanetine rūšimi tapusi žmonija, apsaugota nuo pasaulinės katastrofos suteikus jai galimybių sukurti civilizaciją Marse. Ant „Teslos“ gamyklos sienos Frimonte, Kalifornijoje, užrašytas bendrovės tikslas: „Padėti pasauliui greičiau pereiti prie tvarios energijos.“
