Po trisdešimties metų, kai buvo sukurta pirmoji autonominė kurdų teritorija, valstybingumo svajonės išsisklaidė. Bet ne viskas prarasta.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai Başak Demirtaş buvo vos penkeri, policija išsivedė jos tėvą. O prieš ketvertą metų jau jos vaikai matė, kaip suimamas jų tėvas. „Nemaniau, kad mano dukroms teks išgyventi tą patį“, – pasakojo moteris. Bet kurdų dalia nesikeičia.
Kai buvo įkalintas, jos vyras Selahattinas Demirtaşas vadovavo Liaudies demokratinei partijai (HDP) – stipriausiam demokratiniam Turkijos kurdų balsui. Sufabrikavus kaltinimus jis lieka už grotų, kaip ir tūkstančiai kitų kurdų politikų ir aktyvistų. Turkijos prokurorai neseniai kreipėsi į aukščiausią šalies teismą, kad visą HDP paskelbtų už įstatymo ribų ir išvaikytų. „Mūsų parlamentarai metami į kalėjimą, o balsai ignoruojami, – sakė B. Demirtaş, sėdėdama vyro kabinete Dijarbakyre, didžiausiame daugiausia kurdų gyvenamų pietrytinių šalies rajonų mieste. – Turkai ir kurdai iki šiol negali gyventi kaip lygūs.“
Pastaruoju metu Turkija nusitaikė į kurdus ne tik savo teritorijoje. Sirijoje kurdų sukilėliai bandė suformuoti valstybę nuo Irako sienos iki Viduržemio jūros, bet nuo 2016 m. buvo atstumti trijų turkų puolimų. 2017 m. Turkija prisijungė prie Irano ir Irako vyriausybių, nutarusių nubausti autonominę Kurdistano regioninę vyriausybę (KRV), nuo 1991 m. Persijos įlankos karo valdančią šiaurinius Irako rajonus, už surengtą nepriklausomybės referendumą. O neseniai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pagrasino užimti dalį KRV valdomų teritorijų, persekiodamas Kurdistano darbininkų partija (PKK) pasivadinusios ginkluotos grupės, jau beveik keturis dešimtmečius kovojančios su Turkijos saugumo pajėgomis, narius.
