Scanpix, Shutterstock nuotr.Atrodė, kad jis tiesiog verda kavą su pienu. Bet iš tiesų dalyvavo Ukrainos pasipriešinimo judėjime. Jo virtos kavos ragavo Wendell Steavenson.
Lapkričio pabaigoje Chersone buvo lietinga ir šalta. Šį miestą pietinėje Ukrainos dalyje Rusijos kariuomenė užėmė jau pirmomis karo dienomis, bet buvo priversta iš jo pasitraukti prasidėjus rudeniniam Ukrainos puolimui. Kai atvykau prabėgus dviem savaitėms po jo išlaisvinimo, džiaugsmas jau buvo pradėjęs blėsti. Mieste vis dar nebuvo elektros, vandens ir interneto, jį pradėjo bombarduoti rusai. Vienoje iš nedaugelio miesto centre vis dar veikiančių kavinių blausiai švietė lemputės, kurioms elektros energiją tiekė nedidelis generatorius. Prie stalo susėdusi grupelė karininkų su gremėzdiškomis šarvinėmis liemenėmis gėrė kavą, kuri Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams buvo verdama nemokamai.
Šviesiaplaukis kavinės savininkas Vova prisėdo blankiai šypsodamasis. „Mes buvome pasipriešinimo judėjimas, – pasakė jis man. – Čia, šioje kavinėje.“ Šis geraširdis trisdešimtmetis vyriškis visą okupacijos laikotarpį rizikuodamas savo gerove ir gal net gyvybe pranešinėjo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms apie rusų pajėgų judėjimą. Jis nenorėjo, kad minėčiau tikrąjį jo vardą. Rusai pasitraukė, bet išliko baimė sulaukti kai kurių tautiečių priešiškumo: nors dalyvavo pasipriešinime, per okupaciją jis taip ir neuždarė savo kavinės. „Dar ir dabar kai kurie žmonės mano, kad šioje kavinėje maitinome okupantus“, – pasakojo jis, nors prie baro kabo Ukrainos vėliava su kareivių parašais. „Ši kavinė yra pasipriešinimo centras! Ačiū! Esame dėkingi už pasitikėjimą mumis ir Ukraina“, – rašoma viename palinkėjimų.
Kaip ir visų mano sutiktų Chersono okupaciją išgyvenusių žmonių, Vovos veidas buvo įdubęs ir išblyškęs. Paakiai pajuodę. Kavinės langus drebino netoli griaudėjantys artilerijos sviediniai. Buvo akivaizdu, kad Vova vis dar jaučia rusų alsavimą į nugarą.
