ShutterstockAr gali Altazija aplošti Kiniją?
1987 m. „Panasonic“ nepabijojo rizikuoti ir nusprendė eiti į Kiniją. Tuo metu šios didžiosios elektronikos gamintojos gimtoji šalis Japonija buvo pasaulinė gamybos milžinė, o Kinijos ūkis dydžiu neviršijo Kanados. Tad, „Panasonic“ Kinijoje įkūrus bendrą įmonę ir nusprendus Pekine gaminti kineskopus savo televizoriams, pakilo ne vienas antakis. Bet netrukus į Kiniją pasuko ir kitos plataus vartojimo elektronikos milžinės, – iš Japonijos ir kitų šalių, – panorusios pasinaudoti gausia ir pigia tenykšte darbo jėga. Nuo to meto praėjo pusketvirto dešimtmečio, ir šiandien Kinija – kertinė trilijonų dolerių vertės plataus vartojimo elektronikos pramonės dalis. 2021 m. ji eksportavo elektronikos prekių ir komponentų už 1 trln. JAV dolerių, o bendra pasaulinė suma siekia 3,3 trln.
Šiandien tik drąsi įmonė leidžia sau vengti Kinijos. Tačiau vis dažniau, susidėjus rimtam komerciniam ir politiniam spaudimui, užsienio įmonės pradeda atrasti drąsos, jei ne visai išeiti iš Kinijos, tai bent augimo ieškoti ne tik joje. Kinijos darbo jėga nebe tokia ir pigi: 2013–2022 m. darbo užmokestis gamybos sektoriuje išaugo dvigubai ir pasiekė vidutiniškai 8,27 JAV dolerio už valandą (žr. grafiką). Dar svarbiau, kad dėl gilėjančio kinų ir amerikiečių technologinio atsiskyrimo aukštųjų technologijų gamintojoms, ypač kai produktams reikalingi pažangūs puslaidininkiai, tenka susimąstyti, ar tikrai verta priklausyti nuo Kinijos.
Tyrimų bendrovės „Teikoku Databank“ duomenimis, Kinijoje veiklą vykdančių Japonijos įmonių 2020–2022 m. sumažėjo nuo maždaug 13,6 tūkst. iki 12,7 tūkst. Sausio 29-ąją pranešta, kad „Sony“ planuoja Japonijos ir Vakarų rinkoms skirtų kamerų gamybą perkelti iš Kinijos į Tailandą. Pietų Korėjos įmonė „Samsung“ darbo jėgą Kinijoje sumažino daugiau kaip dviem trečdaliais nuo 2013 m. pasiekto piko. Amerikiečių kompiuterių gamintoja „Dell“ esą siekia jau 2024 m. nebenaudoti Kinijoje pagamintų lustų.
