ScanpixRyškėja nauja pasaulinės komercijos struktūra ir jos kaina
Prieš porą metų JAV pakrypus į protekcionizmą, pasigirdo niūrių įspėjimų, kad laukia tokie vargai kaip XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Šiandien neatrodo, kad grėsmingosios prognozės turėjo pagrindo. Taip, Kinija auga lėčiau. Taip, nukentėjo Vakarų įmonės, kurioms Kinija svarbi, kaip antai „Apple“. Tačiau 2018 m. pasaulio ekonomikos prieaugis buvo neblogas, nedarbas mažėjo, pelnas didėjo. Lapkritį prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė prekybos susitarimą su Meksika ir Kanada. Jei po derybų bus susitarta su Xi Jinpingu, rinkos lengviau atsikvėps ir nuspręs, kad prekybos karas tėra politinis spektaklis ir siekis išpešti nuolaidų iš Kinijos, o ne susprogdinti pasaulinę komerciją.
Tačiau nusiraminti nereikėtų. Prekybos sektoriuje susiklosčiusi įtampa sparčiau stumia ten, kur judama nuo 2008–2009 m. finansų krizės. Toliau paaiškiname, kad tarptautinės investicijos, prekyba, bankų paskolos ir tiekimo grandinės pasaulinio BVP atžvilgiu traukėsi arba nekito. Globalizaciją išstūmė nauja vangumo era. Pasiskolinę olandų rašytojo nukaltą terminą pavadinome ją lėtabalizacija.
1990–2010 m. stojęs globalizacijos aukso amžius buvo vertas pasigėrėjimo. Nukritus prekių gabenimo laivais ir lėktuvais kainai prekyba augo septynmyliais žingsniais, atpigo telefono skambučiai, sumažinti muitai, liberalizuota finansinė sistema. Visame pasaulyje kuriantis bendrovėms, investuotojams dairantis po įvairias šalis, prekybos centruose pirkėjams turint tokį pasirinkimą, koks padarytų įspūdį net pačiam Filijui Fogui, įsisuko pašėlusi tarptautinė veikla.
