Kaip pasaulio nepasiturintieji atranda laisvalaikį internete ir kaip jiems padeda įmonės
Indra Sharma gyvena Radžastano širdyje, vaizdingajame Madogare, virš kurio iškilę XVII a. statyti fortifikuoti rūmai. Prieš trejetą metų pas moterį užsuko kaimo seniūnas paklausti, ar ji ateitų į seminarą. „Kažkas apie internetą“, – prisimena keturiasdešimtmetė I. Sharma, dirbanti vaikų priežiūros srityje. Internetas jos nedomino, bet patiko mintis sužinoti šį tą naujo, todėl sutiko. Su grupele moterų iš aplinkinių kaimų ji gavo išmanųjį telefoną ir kelias elementarias pamokas, kaip juo naudotis.
„Iš pradžių turėjome išmokti, kaip jį įjungti ir išjungti“, – pasakojo 24-erių mokytoja iš gretimo kaimo Santosh Sharma (ne giminaitė). Įvaldžiusios šį veiksmą moterys perėjo prie esmės: „Kaip padaryti asmenukę, „WhatsApp“, „Facebook“, „YouTube“, kaip ieškoti.“
Buvo 2016 m. rugsėjis, kai niekas iš tų kaimų neturėjo telefono. „Dabar visi turi, – sakė I. Sharma. – Matai senukus, kurie vaikštinėja žiūrėdami pagal hinduistų mitologinį epą sukurtą TV serialą „Mahabharata“. Tolėliau nuo moters namų trys vyrai, susėdę rohidos medžio pavėsyje, viename telefonų žaidžia ludą.
