Dažnai religinei grupei reikia parduoti nekilnojamąjį turtą, daliai atšakų teks susijungti
Paklausk vikaro, rabino ar imamo, koks didžiausias iššūkis kyla jo parapijai, ir jis gali prabilti apie poreikį puoselėti dvasines vertybes sekuliariame pasaulyje. Vis dėlto pasaulio religijų laukia ne mažiau rimta, bet kitokia problema: kaip išsilaikyti materialiniu, konkurenciniu atžvilgiu. Religijoje, kaip ir kitur, COVID-19 atsijojo laimėtojus nuo pralaimėjusiųjų. Veiksmingai ganomųjų poreikius ir prieš pandemiją tenkinusios bažnyčios dažnai puikiai laikėsi žmonėms labiau sunerimus dėl mirties, o ir, suvaržius judėjimą, atradus daugiau laiko religinėms apeigoms bei maldai.
Bet ir taip gana varganai besilaikiusioms bažnyčioms darėsi vis sunkiau išsaugoti parapijiečius. Dėl pandemijos dar sparčiau pradėta eiti prie internetinių pamaldų, kurios ne vienam iš kadaise tikėjusiųjų davė pretekstą nebesilankyti maldos namuose. Daug religinių institucijų pernakt užvėrė duris ir perkėlė pamaldas į zumą. Dabar, kai jų pastatai vėl atviri tikintiesiems, tokioms institucijoms neaišku, kiek jų grįš. Jei grįš mažiau, o tai atrodo tikėtina, gali sustiprėti dvi jau pastebėtos tendencijos. Daug religinių organizacijų atsisakys turto, kuris joms per didelis. Ir daugiau bažnyčių susijungs.
*****susije*****
