ScanpixParamą žaliesiems sprendimams silpnina kaina, patogumas ir bauginimas sąmokslais.
„Turime tinkamai rūpintis savo planeta. Bet tai nereiškia, kad turiu atsisakyti benzininio automobilio ir važinėti elektriniu su akumuliatoriumi iš Kinijos“, – rugsėjo 22-ąją kalbėjo Respublikonų partijos pirmininkė Mičigane Kristina Karamo. Ji perspėjo, esą JAV demokratai bando „įtikinti mus, kad, jei necentralizuosime vyriausybės galių, planetos laukia galas. Skamba kaip viena didžiausių aferų nuo Darwino evoliucijos teorijos.“
Norėtųsi numoti į K. Karamo ranka palaikius nereikšminga ekscentrike, bet ji nėra nereikšminga. Politikė reprezentuoja kraštutinį visame pasaulyje įsibėgėjančio judėjimo priešiškai reaguoti į klimatui naudingą politiką sparną. Vienas geriau žinomų to judėjimo aistruolių gali būti kitas JAV prezidentas. Rugsėjo 27-ąją Donaldas Trumpas pasakė: „Gali būti ištikimas JAV darbininkams arba gali būti ištikimas aplinkosaugos pamišėliams, bet negali būti ištikimas abiem... Nedorėlis Joe (Bidenas) palaiko kairiuosius begalvius, kurie sunaikins automobilių gamybą ir sunaikins pačią mūsų šalį.“
Rugsėjo 20-ąją Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rishi Sunakas pranešė, kad mažinami nulinės grynosios emisijos tikslai, įskaitant sprendimą penkeriems metams nukelti draudimą prekiauti naujais benzininiais automobiliais. Dviem savaitėmis anksčiau Vokietija ne vieniems metams atidėjo pasiūlymą įvesti griežtas ekologiško namų šildymo taisykles. Prancūzijos gyventojai masiškai protestavo prieš aukštas kuro ir degalų kainas ir gali vieną dieną į prezidentus išsirinkti Marine Le Pen, kuri nepritaria vėjo jėgainių parkams ir mano, kad pereiti prie kitokios energijos reikėtų „daug lėčiau“. JAV dėl klimato kaitos vyksta kultūriniai karai. Antai neseniai vykusiuose respublikonų kandidatų į prezidentus debatuose tik vienas pripažino, kad žmogaus veiklos sukelta klimato kaita tikrai vyksta.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Ar tai rimta kliūtis pasauliui mažinti anglies dioksido emisiją? Britas Michaelas Jacobsas iš Šefildo universiteto mato priežasčių atsargiam optimizmui. Kinija, išmetanti daugiausia, supranta poreikį mažinti taršą anglies junginiais ir daug investuoja į saulės ir vėjo energiją. Po jos pagal emisiją einančios JAV prie J. Bideno pasuko į ekologišką pusę. Brazilija neperrinko atogrąžų miškus naikinusio prezidento, Australija išspyrė aplink akmens anglis tūpčiojusį ministrą pirmininką. Šiandien už beveik ketvirtį emisijos mokama anglies dioksido kaina. Įspūdingai sparčiai kuriamos inovacijos. Prieš dvejus metus Tarptautinė energetikos agentūra buvo suskaičiavusi, kad beveik 50 proc. emisijos mažinimo, reikalingo norint iki 2050 m. pasiekti nulinę grynąją emisiją, duos technologijos, tuo metu dar nepasiekiamos plačiojoje rinkoje. Rugsėjį agentūra pranešė, kad dabar jau tik 35 proc.
Žiūrint į politines povandenines sroves ne taip ramu. Rinkėjai pradeda suvokti, kad norint pertvarkyti visą pasaulio ekonomiką nepavyks išvengti sukrėtimų. Kai kurie (mažuma) ginčijasi, kad nėra žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos. Kiti prieštarauja tam tikrai politikai, kuria siekiama spręsti klimato kaitos problemą, nes eiliniams piliečiams tenka už tai mokėti arba prisideda sunkumų ir taip nelengvame kasdieniame gyvenime. Kai kuriems, ypač pagyvenusiems, apskritai nepatinka permainos, ypač kai tai reiškia daug triukšmo šiandien mainais į naudą, kurios jie gali nebesulaukti. Net tarp sutinkančiųjų, kad reikia veikti, skiriasi požiūriai, kam užkrauti naštą. Daugeliui norėtųsi, kad ji tektų kitiems.
Regis, per pastarąjį dešimtmetį, pažymėtą miškų gaisrais, žmonės labiau įsisąmonino klimato kaitos pavojus. Amerikiečių idėjų kalvės „Pew“ atliktose dvylikos turtingų šalių apklausose respondentų, kurie sakė, kad tai „rimta grėsmė“, dalis padidėjo visose šalyse, išskyrus Pietų Korėją, kur jau buvo didelė (žr. 1 grafiką). Visur, išskyrus Izraelį, aiški dauguma pritarė tokiam apibūdinimui. Bet tai nereiškia, jog jie norės mokėti daugiau mokesčių, kad padėtų užkirsti kelią klimato kaitai (žr. 2 grafiką). Per tyrimų bendrovės „Ipsos“ apklausą 29 šalyse tik 30 proc. respondentų sakė, kad sutiktų mokėti daugiau.
Jei 2024-aisiais D. Trumpas švęstų pergalę, jis vėl pasitrauktų iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos.
Išstūmimo efektas
Turbūt labiausiai neramu, kad net moksliniais klausimais atsivėrė atotrūkis pagal partijų linijas. Visose iš keturiolikos turtingų šalių, kur „Pew“ 2022 m. atliko apklausas, palaikantieji politinę dešinę klimato kaitą rečiau laikė rimta grėsme nei palaikantieji kairę (žr. 3 grafiką). Labai didelis, 22–44 procentinių punktų, atotrūkis užfiksuotas Australijoje, Kanadoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Vokietijoje. Amerikiečiai pribloškė net 63 punktų atotrūkiu. O nauja „The Economist“ užsakymu atlikta „YouGov“ apklausa parodė, kad iš J. Bideno rinkėjų 87 proc. mano, jog klimato kaitą sukėlė žmogaus veikla, o iš D. Trumpo rinkėjų tam pritarė tik 21 proc.
Demokratinėse šalyse toks susiskaldymas turi padarinių. (Visuomenės nuomonė turi reikšmės ir diktatūrose, bet tai nėra šio straipsnio objektas.) Ypač turtingose demokratinėse šalyse susiskaldymą dėl klimato didina populistiniai politikai, kurie paėmę realias problemas (pavyzdžiui, kainą ir sukrėtimus) jas išpučia, kartu teigdami, esą elitui, kuris primeta žaliąją politiką, nerūpi eiliniai vairuotojai, nes pats elitas važiuoja į darbą dviračiu.
Populizmas paprastai kliudo veiksmingai klimato politikai keliais būdais. Pirma, populistai dažnai skeptiškai žiūri į ekspertus. Kai žmonės sako „pasitikėkite ekspertais“, aiškino K. Karamo, iš tiesų jie turi omenyje: „Jūs per kvaili priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.“
Antra, populistai įtariai žiūri į pasaulines institucijas ir užsieniečius. „Kiekviena subsidija, kurią skiriame elektromobilių gamintojai, iš tiesų yra subsidija Kinijos komunistų partijai, nes mums reikalingi, tai kaip kilpa ant kaklo, jų akumuliatoriai“, – sakė prezidento posto siekiantis respublikonas Vivekas Ramaswamy. Tokios nuostatos nepadeda švelninti klimato kaitos, teigė Danas Fiorino iš Amerikos universiteto, įsikūrusio JAV sostinėje Vašingtone, nes „klimato politika yra ir ryšių su užsieniu reikalas, ne mažiau nei ekonomikos politikos“.
Kelios vidutinių pajamų šalys, kaip antai Indonezija ir Indija, degina daugiau iškastinio kuro, nors ir bando keisti įvaizdį ir virsti ekologijos branduoliais.
Trečia, populistai skatina žmones manyti, kad elitas susimokė prieš juos, todėl viešajame gyvenime atsiranda paranoja ir sunkiau rasti kompromisą. D. Trumpas elektromobiliams propaguoti skirtą politiką piešia kaip grėsmę amerikietiškam gyvenimo būdui ir tam renkasi žodžius, kurie skatina jo gerbėjus pratrūkti įniršiu ir garsiai kvatoti.
„Sakoma, kad nusipirkus elektromobilį laimingiausia diena – pirmos dešimt minučių sėdus prie jo vairo, o po to apima panika, nes pradedi nerimauti. Kur, po velnių, gausiu elektros, kad tas daiktas važiuotų? Panika! – darbininkams Mičigane kalbėjo D. Trumpas. – Jei norite nusipirkti elektromobilį, tikrai nieko blogo... Bet neturėtume versti vartotojų pirkti elektromobilius. Nėra tokio dalyko kaip sąžiningas perėjimas prie tavo gyvenimo būdo pabaigos.“
Jei 2024-aisiais D. Trumpas švęstų pergalę, jis vėl pasitrauktų iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, taip pat atšauktų vykdomuosius potvarkius dėl tokių dalykų kaip metano emisija. Jam turbūt nepavyktų anuliuoti didžiojo J. Bideno teisės akto dėl klimato (klaidinamai pavadinto Infliacijos mažinimo įstatymu), kuriame numatytos didelės subsidijos, populiarios tarp gavėjų tiek raudonosiose, tiek mėlynosiose valstijose. Bet D. Trumpas paskirtų biurokratų, kurie galėtų trukdyti jį įgyvendinti. „Mažų mažiausiai JAV neberodytų kelio klimato kaitos srityje lemiamu metu, – sakė Edas Markey. – Negali pamokslauti apie abstinenciją sėdėdamas prie baro. Negali sakyti kitoms šalims daryti, ką reikia, jei pati kaip šalis nedarai.“
Panašūs argumentai prieš žaliuosius sprendimus prigijo ir Europoje. Net ten, kur populistinės partijos nėra valdančiosios, jos gali daryti įtaką vyriausybei. Švedijoje, kur tik 4 proc. žmonių sako, kad klimato kaita „nekelia grėsmės“, valdančioji centro-dešinės koalicija per praėjusius metus vis dėlto kelis kartus mažino mokesčius iškastiniam kurui. Viena priežasčių, kad ji negali patvirtinti biudžeto, jei nepalaiko populistinė Švedijos demokratų partija, turinti 20 proc. vietų parlamente. Populistai nori pigesnio kuro ir degalų. Kaip ir daugybė Švedijos rinkėjų.
Švedų feisbuko grupė „Maištas dėl degalų“ turi 600 tūkst. narių. Grupei vadovaujantis Pederis Blohmas Bokenhielmas sako, kad jo gyvenime automobiliams „visada teko svarbi vieta“. Jo tėvas importavo į Švediją amerikietiškus automobilius „Mustang“ ir „Corvette“. Jo pirmas žodis vaikystėje buvo „mašina“. Be to, jis turi praktinių priežasčių prieštarauti aukštiems kuro ir degalų mokesčiams. „Nedideliame Švedijos kaime nėra parduotuvių ir važiuoja tik du autobusai per dieną, – kalbėjo vyras. – Jei nori nusipirkti maisto, reikia automobilio.“ Įkrovimo stotelės kol kas įrengtos ne visur, o automobilio nuvažiuojamas atstumas turi reikšmės šalyje, kur kelionės ilgos, be to, įstrigti sniegynuose pavojinga. Ir geriau nepradėti kalbėti apie namų šildymo kainą. „Dėl politikų, kurie palaiko aukštas kuro kainas, žmonėms sunkiau gyventi ten, kur jie nori“, – sakė P. B. Bokenhielmas.
Teisingas kelias?
Vokietijoje kraštutinės dešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) reitingai apklausose šiemet pakilo (rezultatai žemių rinkimuose spalio 8-ąją irgi buvo geri), jai atakuojant valdančiosios koalicijos, kuriai priklauso Žaliųjų partija, energetikos politiką. AfD teigia, kad tokia politika „nuskurdins“ šalį. Tradicinės partijos nepriima AfD į savo tarpą, bet centro-dešinė skolinasi iš jos mintis.
Žalieji patys sau pakenkė suplanavę padaryti, kad ekologiškas namų šildymas būtų beveik privalomas, kai dar nėra pakankamai kvalifikuotų žmonių įrengti šilumos siurblius. Gyventojams sunkiai sekėsi rasti meistrų. Vyriausybė rugsėjį nusileido ir pratęsė terminą, bet politinė žala jau buvo padaryta.
Ekologiniu atžvilgiu iš didžiųjų vidutinių pajamų šalių padėtis per metus turbūt labiausiai pasitaisė Brazilijoje. Bet ir joje ne viskas paprasta.
Dabar žaliuosius Vokietijoje pliekia ne tik kraštutinė dešinė. Sambūriuose jie sulaukė akmenų, kiaušinių ir įžeidimų. Martinas Huberis iš pagrindinės Bavarijos centro-dešinės partijos, Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), sakė „The Economist“, kad žalieji nieko daugiau nedaro, tik kuria Verbotsgesetze (įstatymus, kuriais kas nors draudžiama). Andechse, gražiame kaimelyje už 40 kilometrų nuo Miuncheno, vykusiame sambūryje CSU vadovas Markusas Söderis pašaipiomis kalbomis vertė alaus prisisotinusią Oktoberfest minią kvatoti. Šviesoms staiga užsižiebus ryškiau, jis pašmaikštavo: „Na, bent elektrą iš Berlyno jie mums tebesiunčia.“ Pasak vieno pagyvenusio šalininko: „Šildau namus malkomis. Ar mano kišenei tai pakeisti ir kodėl turėčiau senatvėje?“
Ne jų skonio
Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, konservatorius, perėmė pagrindines populistines temas. Praėjusį rugsėjį sakydamas kalbą R. Sunakas pabrėžė, kad palaiko emisijos ribojimą, bet pasmerkė, kad Jungtinės Karalystės klimato tikslai buvo nustatyti „be jokių reikšmingų demokratinių diskusijų, kaip juos pasieksime“. (Jo partija valdžioje nuo 2010 m.) Jis taip pat apgailestavo, kad žalioji politika „atneš nepriimtinų sąnaudų“, paminėjo ir konkrečias bauginančias sumas. „Sublokuotų namų eilėje Darlingtone gyvenančiai šeimai už šilumos siurblį gali tekti sumokėti apie 10 tūkst. svarų.“
R. Sunakas prisiekė atšaukti planus, apie kuriuos niekas niekada rimtai negalvojo: „Mėsos valgymo mokesčius, privalomą dalijimąsi automobiliais ir vyriausybės diktatą rūšiuoti šiukšles į septynias atskiras šiukšliadėžes.“ Pasinaudojo ir nacionalizmo korta: „Kai mums tenkanti pasaulinės emisijos dalis nesiekia 1 proc., kaip gali būti teisinga, kad Jungtinės Karalystės gyventojams liepiama paaukoti net daugiau nei kitiems?“ (Britai sudaro mažiau kaip 1 proc. pasaulio gyventojų.)
„Rishi žaidžia su ugnimi“, – įspėjo Michaelas Grubbas iš Universitetinio koledžo Londone. Įmonės trokšta nuspėjamos politikos, kad galėtų planuoti ilgam laikui. „Įtraukus klimato kaitą į kultūros karus, tai pakirs investuotojų pasitikėjimą.“
Jamesas Pattersonas iš Utrechto universiteto Nyderlanduose teigė, kad kartais priešiška reakcija į žaliuosius sprendimus kyla aplinkosaugininkams per plačiai užsimojus, pavyzdžiui, įvedus tokią prievartinę politiką, kad daugybė žmonių ją laiko neteisėta. Taip nutiko Nyderlanduose. Nauja populistinė partija „BoerBurgerBeweging“ (Ūkininkų ir gyventojų judėjimas) iškilo, vyriausybei pradėjus bausti ūkius, išmetančius per daug azoto.
Azotas nesukelia šiltnamio efekto. Problema kita – dideli olandų intensyvios žemdirbystės ūkiai pagamina jo tiek (iš trąšų ir karvių mėšlo), kad kyla grėsmė svarbiems gamtos draustiniams. Vyriausybė nori sumokėti ūkininkams, kad jie nebeūkininkautų. Galvijų tokiu atveju sumažėtų 20–50 proc. Toks dirigavimas sukėlė kaimo gyventojų įniršį su traktorių protestais ir šalies ūkiuose aukštyn kojomis pakabintomis nacionalinėmis vėliavomis. Šiemet provincijų rinkimuose Ūkininkų ir gyventojų judėjimas gavo 20 proc. balsų, nors šalyje ūkininkauja tik 2,2 proc. žmonių. Visuotiniuose rinkimuose, kurie vyks lapkričio 22-ąją, labiau į ekologiją orientuotos partijos nesitiki puikių rezultatų.
Besivystančių šalių vidaus politikoje klimato kaita paprastai gyventojus skaldo mažiau nei turtingųjų. Elitas diskutuoja tais klausimais: vyriausybės nori kompensacijų už industrializuotų šalių emisiją praeityje ir pritraukti investicijų, kad būtų iš ko pereiti prie kitokios energijos. Bet per rinkimus Indijoje ar Afrikoje ta tema beveik neminima.
Tačiau besivystančių šalių rinkėjai augančioms gyvenimo išlaidoms dar jautresni nei turtingųjų. Taigi jie dažnai priešinasi politikai, dėl kurios, jų manymu, labai nukentės jų piniginė. Todėl ir sunku mažinti iškastinio kuro subsidijas, kurios, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2022 m. siekė net 1,3 trln. JAV dolerių (1,3 proc. pasaulinio BVP).
Šios subsidijos tokios populiarios, kad jų žalos aplinkai retai pakanka kaip motyvo vyriausybėms jas nubraukti. Naujasis Nigerijos prezidentas Bola Tinubu degalų subsidiją šiemet panaikino ne dėl to, kad ji skatino žmones deginti anglimi teršiančius degalus, bet dėl to, kad parduodant benziną mažesnėmis nei rinkos kainomis vėrėsi vis didesnė skylė biudžete. 2022 m. subsidijos atsiėjo 10 mlrd. JAV dolerių, todėl valstybinė naftos bendrovė nebeturėjo ką duoti federalinei vyriausybei, nors paprastai suneša jai daugiausia lėšų. Panaikinus subsidiją lieka milijardai viešosioms paslaugoms su visai neblogu priedu – mažėjančia emisija. Bet jaučiamas spaudimas sugrąžinti subsidiją. Naftai brangstant, kai kurie būgštauja, kad subsidija patyliukais vėl atsiras.
Kelios vidutinių pajamų šalys, kaip antai Indonezija ir Indija, degina daugiau iškastinio kuro, nors ir bando keisti įvaizdį ir virsti ekologijos branduoliais. Indijos vyriausybė planuoja iki dešimtmečio pabaigos trigubai padidinti elektros gamybos iš atsinaujinančiųjų šaltinių pajėgumus. Be to, ji paskelbė naujų akmens anglimis kūrenamų jėgainių moratoriumą ir siekia tapti didele žaliojo vandenilio tiekėja. Gera žinia, bet atrodo, kad nerimas dėl energetinio saugumo tai skatina bent ne mažiau nei dėl klimato kaitos; antai pernai pristatytoje žaliojo vandenilio strategijoje minimas planas iki 2047 m. įgyti „energetinę nepriklausomybę“, anksčiau už tikslą iki 2070 m. pasiekti „nulinę grynąją emisiją“. Ir nepaisant naujų akmens anglimis kūrenamų jėgainių moratoriumo, pernai Indijoje akmens anglių išgauta 14,8 proc. daugiau.
Žaliąsias investicijas gali skatinti argumentai dėl nacionalinio saugumo. Statant vėjo jėgaines gali sumažėti priklausomybė nuo energijos importo, ir šį punktą pabrėžia daugelis politikų. Tačiau jei tokie argumentai vyriausybes taip pat skatina daryti kliūtis užsieniečių indėliui, perėjimas prie kitokios energijos kainuos daugiau.
ScanpixEkologiniu atžvilgiu iš didžiųjų vidutinių pajamų šalių padėtis per metus turbūt labiausiai pasitaisė Brazilijoje. Bet ir joje ne viskas paprasta. Prie prezidento Luizo Inácio Lula da Silvos, pradėjusio dirbti sausį, miškų kirtimas Amazonėje per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius iš viso sumažėjo 48 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2022 m., kai šaliai vadovavo medkirčius mylintis pirmtakas Jairas Bolsonaro. Bet kartu L. I. Lula da Silva palaiko valstybinės naftos bendrovės „Petrobras“ siekį iki 2030 m. padidinti gavybą nuo 2,9 mln. iki 5,2 mln. barelių per dieną. O žalieji jo planai sulaukė pasipriešinimo. Kongrese 347 iš 594 įstatymų leidėjų priklauso žemės ūkio verslo grupei, kurios nariai būgštauja, kad žalieji blokuoja plėtrą. Kongresas apribojo Aplinkos apsaugos ministerijos galias.
Nepasitenkinimo sėkla
Daugumoje besivystančių šalių tikslas pasiekti nulinę grynąją emisiją yra toli ateityje, o rinkėjų dar niekas neprašė daug paaukoti, kad tai būtų pasiekta. Daugeliui labiau neramu dėl pačios klimato kaitos daromos žalos. Antai Jeilio universiteto apklausa rodo, kad net 74 proc. indų nurodo susidūrę su pasaulinio atšilimo poveikiu, palyginti su 50 proc. 2011 m. „Dėl baisaus karščio ir liūčių žūsta mūsų pasėliai ir per keletą pastarųjų metų padėtis pablogėjo“, – sakė ūkio darbininkas Shivas Kumari iš Delio, kurio laukus vasarą užpylė vanduo. Tokia trauma skatina labiau remti žaliąją politiką: 55 proc. indų tvirtina, kad Indija turėtų iš karto sumažinti emisiją, nelaukdama, kol kitos šalys imsis veiksmų, palyginti su 36 proc. 2011 m.
Pasaulio mastu dėl inovacijų galiausiai sumažės nepasitenkinimo, skatinančio tokį pasipriešinimą klimato politikai. „Švarūs sprendimai jau yra pigesni nei purvini daugelyje ekonomikos sričių ir tos sritys tik plėsis“, – teigė profesorius Nicholas Sternas iš Londono ekonomikos mokyklos. Bet labai svarbu tempai. Daugeliui žaliųjų technologijų reikia nemažų išankstinių investicijų, o investuoti sunkiau, kai palūkanų normos didelės. Nuo to ypač nukenčia skurdžios šalys. „Imkime Afriką. Jei moki 15 proc. palūkanų, vėjo ir saulės energija elektros gamyboje neatsieis pigiau už iškastinį kurą, nors yra septyniais ar aštuoniais procentais pigesnė“, – sakė N. Sternas. Jis siūlo suteikti daugiau galios daugiašaliams skolintojams, kad atsirastų kitų finansavimo šaltinių. „Nerealistiškiausia ir pavojingiausia būtų eiti lėtai“, – įspėjo profesorius.
BEREKLAMOS:
