Atvirą rasizmą keičia klasių skirtumai. Tai turėtų skambėti kaip kvietimas veikti.
Prieš 50 metų istoriškai juodaodžių gyvenamame Šo rajone, esančiame per dešimt kvartalų nuo Baltųjų rūmų, siautė liepsnos. Jas įžiebė už beveik 900 mylių nukritusi kibirkštis. 1968 m. balandžio 4 d. Memfyje, Tenesyje, buvo nužudytas pilietinių teisių lyderis Martinas Lutheris Kingas. Po jo žūties riaušės apėmė daugiau kaip 100 miestų.
Šo, juodaodžių kultūros centras, kur Howardo teatre užgimė tokios žvaigždės kaip Ella Fitzgerald ir Duke’as Ellingtonas, degė tarsi per karą. Riaušėms išsikvėpus liko 1,2 tūkst. apgriautų pastatų, žuvo 12 žmonių. Pavojuje atsidūrė ne tik gyvybė ir nuosavybė. Tai buvo panašu į paties pilietinių teisių projekto išbandymą. Prieš metus masinės riaušės buvo apėmusios Detroito ir Niuarko juodaodžių kvartalus ‒ jos sustiprino raginimus versti rasinius barjerus, bet ir žalos pridarė.
Prezidento Lyndono Johnsono įsteigta Kernerio komisija, kuriai buvo pavesta tirti rasines riaušes, 1968 m. vasarį įspėjo, kad „mūsų tauta žengia dviejų visuomenių link – juodaodžių ir baltaodžių, supriešintų ir nelygių“. Komisija kalbėjo apie šalį, darkomą getų, iš kurių dėl skurdo ir rasės negalėjo ištrūkti per daug gyventojų.
