Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 30 d.


NACIONALINIO LYGMENS VEIKĖJAI
Perėjimo prie kitokios energijos sėkmė priklausys nuo valstybinių naftos milžinių
The Economist
Shutterstock

Jos ketina dar daug metų pumpuoti daugiau naftos, bet net ir joms neišeina visiškai užsimerkti prieš klimato kaitą

Klimato aktyvistai mėgsta užsipulti „ExxonMobil“ ir „Shell“. Tokios privataus sektoriaus energetikos milžinės sulaukia susivienijusių akcininkų, ieškinių ir kitų formų spaudimo atsisakius naftos ir dujų pereiti prie atsinaujinančiųjų šaltinių ir kitų žaliųjų technologijų.

Didžiosios energetikos bendrovės – patrauklus taikinys: jos turi didžiulius platinimo tinklus ir gerai žinomus prekės ženklus, kuriuos lengva boikotuoti vartotojams. Toks spaudimas dažnai sveikintinas – kovoje su pasauliniu atšilimu svarbi kiekviena smulkmena. Bet naftos rinkoje privataus sektoriaus reikšmė daug mažesnė, nei galėtume pagalvoti. Ar pavyks sėkmingai pereiti prie kitokios energijos, didžiąja dalimi priklausys nuo valstybinių naftos milžinių elgesio.

Jei didžiąsias privačias įmones vadinsime naftos milžinėmis, nacionalines naftos bendroves (NNB) turbūt reikėtų vadinti monstrėmis (žr. 1 grafiką). Kartu jos išgauna tris penktadalius pasaulio žalios naftos (žr. 2 grafiką) ir pusę gamtinių dujų, o didžiosioms tarptautinėms naftos bendrovėms tenka tik šiek tiek per dešimtadalį (kas liko, pumpuoja mažesnės nepriklausomos įmonės). Pasaulyje NNB valdo du trečdalius dar neišsemtų atrastų naftos ir dujų rezervų. Keturios – Kataro „QatarEnergy“, Saudo Arabijos „Saudi Aramco“, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) ADNOC ir Venesuelos PDVSA – turimus angliavandenilius dabartiniais tempais dar gali pumpuoti daugiau kaip 40 metų.

Jei manėte, kad privataus sektoriaus naftininkai pastaruoju metu – tikri plėšikai, gaunantys už barelį žalios naftos po 100 ir daugiau dolerių, jų laimikis nublanksta prieš valstybinių analogių. Energetikos klausimais konsultuojančios „Wood Mackenzie“ duomenimis, jei iki 2030 m. nafta vidutiniškai kainuos 70 JAV dolerių, 16 didžiausių NNB susižers 1,1 trln. JAV dolerių daugiau nei baziniu atveju – esant vidutinei 50 JAV dolerių kainai. Pusė to gėrio tektų JAE, Kuveito, Kataro ir Saudo Arabijos NNB. Tokios Rusijos milžinės kaip „Rosneft“, Vakarų iš esmės atstumtos po vasarį pradėtos invazijos į Ukrainą, bet laukiamos Kinijos ir kitų klienčių iš Azijos, gautų beveik penktadalį. O gėdijant privatų sektorių ir verčiant rinktis mažesnės anglies dioksido emisijos ateitį, NNB įtaka tik augs.

Todėl labai neramu, kad naftos monstrių rezultatai siekiant sumažinti anglies dioksidą tokie prasti. Pagrindinių privačių milžinių šiltnamio dujų emisija stabilizavosi arba jau perkopė piką. O valstybės įmonių atveju tai pasakytina tik apie dvi: Brazilijos „Petrobras“ ir Kolumbijos „Ecopetrol“. Kavitos Jadhav iš „Wood Mackenzie“ vertinimu, valstybinės milžinės pereiti prie kitokios energijos neskiria nė 5 proc. kapitalo išlaidų, o JAV ir Europos įmonės atriekia vidutiniškai 15 proc. (žr. 3 grafiką). Be to, Amy Myers-Jaffe su kolegomis iš Tuftso universiteto klimato politikos laboratorijos nurodo, kad 2005–2020 m. besivystančio pasaulio NNB pateikė ir daug mažiau nei tarptautinės varžovės paraiškų patentuoti ekologiškas idėjas.

Vis dėlto valstybinė monstrė valstybinei monstrei nelygi. Kaip teigia energetikos ekspertas Danielis Yerginas iš „S&P Global“, NNB įvairovė daug didesnė nei privačių įmonių. Pasaulyje „S&P Global“ jų suskaičiavo 65 (žr. 4 grafiką): nuo tokių beviltiškų kaip PDVSA, nevykusiai valdoma kairiosios Venesuelos diktatūros, iki profesionaliai valdomų biržoje kotiruojamų bendrovių, iš principo atsakingų mažumos akcininkams (ypač „Aramco“ ar norvegų „Equinor“). Nieko keisto, kad jos – kito, rudo, atspalvio.

Daugelis rudžiausių NNB veikia Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Dauguma prastai valdomos, jų rezervai gana nedideli arba nepatrauklūs. Alžyro ir Venesuelos bendrovės išgaudamos naftą išmeta 3–4 kartus daugiau anglies junginių nei tokios geologinėje loterijoje daugiau išlošusios ir geriau valdomos įmonės kaip ADNOC ir „Aramco“, taip pat sudegina 7–10 kartų daugiau dujų vienam bareliui nei „QatarEnergy“.

Dėl tokių rodiklių, taip pat valdymo problemų tokios NNB vis dažniau netenka paramos iš tarptautinių bendrovių, anksčiau teikusių techninę ir finansinę pagalbą. Christyanas Malekas iš banko „JPMorgan Chase“ skaičiuoja, kad, atmetus Persijos įlanką, didžiosios privačios naftos bendrovės prisideda prie 40–60 proc. NNB investicijų. Dabar, kaip pasiguodė vienos Vakarų naftos bendrovės vadovų komandos narys, gali būti neverta, net jei projektas Afrikoje siūlo didžiules pajamas, „žinant, kiek man tai kelia bėdų“. Benas Cahillas iš Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (JAV) šiai kategorijai priskiria Alžyro „Sonatrach“, Angolos „Sonangol“, Indonezijos „Pertaminą“, Meksikos „Pemex“ ir Nigerijos NNPC. Galbūt dabar jos pumpuos daugiau, kad išspaustų kuo daugiau pajamų, kol ištekliai dar nėra visai beviltiški.

Kitame žaliojo spektro gale ambicingos NNB pasinaudodamos dabar gausiu uždarbiu iš iškastinio kuro stengiasi atsisakyti purvinos energijos ypač šalyse, kur rezervai senka ir iškelti rimti tikslai mažinti šiltnamio dujų emisiją. Alexo Martinoso iš „Energy Intelligence“ vertinimu, tokios bendrovės, daugiausia vidutinės, per trejus pastaruosius metus kaip ir didžiosios Europos naftos bendrovės didino išlaidas švariai energijai ir dažnai lenkė panašias JAV įmonių investicijas. Tarp pavyzdžių – Malaizijos „Petronas“ ir Tailando PTT, kurios sparčiai pareina prie atsinaujinančiųjų šaltinių. PTT žengia ir į elektromobilių sektorių. „Ecopetrol“ prisideda prie vėjo ir saulės energijos projektų, o neseniai įsigijo elektros perdavimo įmonę. Kinijos CNOOC nori jau 2028 m. peržengti anglies dioksido emisijos piką ir pasižada, kad 2050 m. daugiau nei pusę jos produkcijos vidaus rinkoje sudarys neiškastinė energija. Tai dera su prezidento Xi Jinpingo pažadu, kad dar prieš 2030 m. Kinijos emisija pradės mažėti.

Reikšmingiausia grupė yra ties viduriu. Tai pigiai eksploatuojamų, mažiau anglies junginiais teršiančių ir ilgamečių rezervų turinčios įmonės, daugiausia iš Persijos įlankos ir Rusijos. Rezervų joms užteks ilgiau nei NNB, kurių atsargos prastesnės, ar privačioms milžinėms, juos pumpuos dar daug metų, gal net dešimtmečių. Bet kai kurios iš jų bando tai daryti švariau.

*****susije*****

„Petrobras“ vertinimu, išgaunant naftą naujesniuose jos telkiniuose išmetamų šiltnamio dujų vienam bareliui tenka 40 proc. mažiau už pasaulinį vidurkį. Užuot rimtai pasinėrusi į atsinaujinančiuosius išteklius, ši brazilų bendrovė mažina anglies junginių emisiją naftos gavyboje, investuodama į visiškai elektrinius gavybos kompleksus ir laivus. Neseniai ji gavo 1,3 mlrd. JAV dolerių žaliąją paskolą, kai įmonei išmetant mažiau anglies junginių mažinama palūkanų norma, ir susiejo vadovų gaunamą užmokestį su emisijos tikslais.

Nors apskritai viduriuko kapitalo išlaidų planai atrodo aiškiai rudi, jie dengia įdomius žalius taškelius, ypač nukreipus akis nuo įmonių nuosavų projektų prie finansuojamų kartu su kitais valstybiniais subjektais. Antai JAE pramonės ministras Sultanas al Jaberas sako, kad „jau prieš 16 metų matėme ženklus“. Būtent tada įsteigta pažangi švarios energijos bendrovė „Masdar“, šiandien investavusi keturiasdešimtyje šalių.

„Masdar“ kartu su ADNOC ir didžiuliu valstybiniu investiciniu fondu „Mubadala“ ateitį sieja ir su vandeniliu, pasirašė sutartis su Vokietija ir Japonija siekdama plėtoti žaliąsias tiekimo grandines dėl šių perspektyvių švarių degalų eksporto. S. al Jaberas kalba apie „realistišką perėjimą prie kitokios energijos“, t. y. kad kažkiek laiko dar reikės ir šiek tiek iškastinio kuro. Bet, ministro tvirtinimu, „mūsų planuose visada buvo svarbu parengti savo naftos ir dujų sektorių ateičiai“. JAE įsikūrusi tarptautinė atsinaujinančiųjų energijos išteklių agentūra IRENA, taip pat ten 2023 m. vyks kasmetis JT viršūnių susitikimas dėl klimato krizės.

Reikia pakalbėti ir apie pačią didžiausią – Saudo Arabiją. D. Yerginas giria, kad „Aramco“ turi „didelę, diversifikuotą“ mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programą. Pasak jo, „Aramco“ taiko turimus „pasaulinio lygio inžinerinius gebėjimus, mastą ir įgyvendinimo įgūdžius“ pereiti prie kitokios energijos. A. Myers-Jaffe iš Tuftso universiteto inovacines bendrovės pastangas vadina „labai agresyviomis“, nurodydama emisijai mažinti surenkant anglies dioksidą skiriamas sumas. Be „Aramco“, Saudo Arabija investuoja 5 mlrd. JAV dolerių į žaliojo vandenilio projektą futuristiniame dykumų mieste Neome, siekdama tapti didžiausia vandenilio eksportuotoja pasaulyje.

Apsidraudimo nereikėtų painioti su iš pagrindų pakeista strategija. Pernai Saudo Arabijos energetikos ministras Abdulazizas bin Salmanas aiškiai išdėstė karalystės viziją: „Vis tiek laikysimės iki galo ir bus išgauta kiekviena angliavandenilių molekulė.“ Dauguma NNB artimiausioje ateityje mąstys panašiai. Tai liudija apverktiną neskubėjimą imtis veiksmų dėl klimato, kai net menkiausias valstybės įmonių žingsnelis ekologiškumo link gali atrodyti beveik padrąsinantis.

BEREKLAMOS:

2022 09 23 06:45
Spausdinti