ScanpixĮ demokratiją kėsinasi korupcija, sąstingis ir smurtas
Ilgą laiką atrodė, kad perversmai Afrikoje – jau praeitis. Tačiau pastaruoju metu jie grįžo su kaupu: per kelerius pirmuosius šio dešimtmečio metus jau įvykę devyni valdžios užgrobimai sudaro daugiau nei trečdalį visų sėkmingų šio amžiaus perversmų Afrikoje. Tokiu tempu per visą trečiąjį dešimtmetį jų bus daugiau nei per bet kurį kitą nuo XX a. septintojo.
Išskyrus naujausią, rugpjūčio 30 d. įvykusį Gabone, visi minėtieji pučai įvyko vadinamojoje perversmų juostoje: 6000 km nuo Atlanto vandenyno iki Raudonosios jūros įmanoma (tiesa, nepatartina) nueiti vien per šalis, kuriose per pastaruosius trejus metus valdžia buvo pakeista jėga (žr. žemėlapį). Žygis iš Gvinėjos į Sudaną vestų per Sahelio regioną į pietus nuo Sacharos, kuriame nuo 2020 m. rugpjūčio įvyko po du perversmus Malyje ir Burkina Fase, o liepą – vienas Nigeryje.
Afriką, kurios plotas didesnis nei JAV, Kinijos, Indijos, Japonijos ir Vakarų Europos kartu paėmus, sudaro ne tik perversmo juosta. Bet perversmai neatsiejami nuo platesnės politinės krizės. Naujausi apklausų bendrovės „Afrobarometer“ tyrimai rodo, kad 24-iose iš 30 Afrikos šalių pritarimas karinių režimų idėjai nuo 2014 m. sustiprėjo.
Platesniu mastu palaikymas dar didesnis. 36 valstybėse vidutiniškai daugiau afrikiečių (53 proc.) būtų linkę apsvarstyti karinės valdžios įvedimą, nei jai pasipriešinti (42 proc.), „jei išrinkti pareigūnai piktnaudžiautų valdžia“ – o šie tai daro tikrai neretai (žr. 1 diagramą). Tik 38 proc. respondentų išsakė esantys patenkinti „demokratija“ – mažiausia dalis bent nuo 2014-ųjų. Parama potencialiems kietos rankos vadovams arba didžiulis nepasitenkinimas demokratija paplitęs ne tik visoje perversmų juostoje, bet ir palyginti stabiliose vietose, įskaitant Botsvaną ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) (žr. 2 diagramą). Kitaip sakant, regione įsigali afropopulizmas (geresnio termino kol kas nėra).
Kodėl nepasitenkinimas taip plačiai paplitęs? Afrikiečiai nusivylę klastotėmis, kurios daugumoje šalių vadinamos demokratija. Jiems taip pat nusibodo silpna valstybė, neužtikrinanti nei saugumo, nei gerovės. Maždaug du trečdaliai afrikiečių ir dauguma respondentų 28 iš 36 apklaustų šalių mano, kad jų valstybės eina klaidinga kryptimi. Jei taip bus ir toliau, tikėtina, kad daugelis afrikiečių, ypač jaunesnių, bus linkę persvarstyti šiuo metu galiojančias silpnas visuomenės sutartis ir ieškoti radikalių permainų.
Didžiausia fasadinės demokratijos nesėkmė – negebėjimas užtikrinti saugumo. Afrikos valstybės dažnai yra stiprios tose srityse, kuriose turėtų būti silpnos, ir silpnos ten, kur turėtų būti stiprios. Daugelis režimų kuo puikiausiai moka mušti ar kišti į kalėjimus savo oponentus, bet nesugeba užkirsti kelio plėšikavimui ar žmogžudystėms. Todėl paprasti piliečiai linkę palaikyti tuos, kurie žada atkurti saugumą kad ir žiauriomis priemonėmis.
Praėjusiais metais Oslo taikos tyrimų instituto paskelbtame dokumente teigiama, kad, nors kai kurie pavieniai XX a. pabaigos Afrikos karai nusinešė nepalyginti daugiau gyvybių, bendras Afrikos konfliktų skaičius pastaruoju metu auga. Ataskaitoje pabrėžiama, kad per virtinę nedidelių konfliktų 2021 m. žuvo daugiausia žmonių nuo 1989-ųjų, kai buvo pradėti rinkti duomenys. Konfliktų, kuriuose bent viena pusė yra valstybė, skaičius 2021 m. buvo didesnis nei prieš dešimtmetį.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Bręstanti audra
Nuo 2021 m. situacija tik pablogėjo. Burkina Fase, Malyje ir Nigeryje – trijose šalyse, kuriose siautėja su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ susiję džihadistai, – žuvusiųjų per konfliktus skaičius išaugo nuo mažiau nei 800 2016 m. iki daugiau nei 10 tūkst. 2022-aisiais. Neatsitiktinai visose trijose šalyse nuo iš esmės demokratinės santvarkos prieita iki šio dešimtmečio perversmų. Pučistai siekia pateisinti savo veiksmus badydami pirštais į prastą saugumo padėtį demokratiniu laikotarpiu ir dažniausiai sulaukia pritarimo.
Džihadistų smurtui persimetus į pakrantės valstybes, gali kilti visiškas politinis chaosas. Pavyzdžiui, Togą valdo dinastinė diktatūra, panaši į tą, kuri neseniai buvo nuversta Gabone: Gnassingbé’ių giminė šią valstybę valdo jau 56 metus. Bet joje vis labiau siaučia džihadistai: nuo 2022 m. liepos čia žuvo mažiausiai 140 žmonių.
Daugelis režimų kuo puikiausiai moka mušti ar kišti į kalėjimus savo oponentus, bet nesugeba užkirsti kelio plėšikavimui ar žmogžudystėms.
Daugiausia gyventojų turinčioje Afrikos šalyje Nigerijoje šiaurrytinius regionus terorizuoja džihadistai, šiaurės vakaruose žmones šimtais grobia nusikalstamos gaujos, o pietryčiuose plėšikauja ginkluoti separatistai. Kraujas liejasi ir per žemdirbių susirėmimus su gyvulių augintojais centrinėje šalies dalyje. 2021–2022 m. per konfliktus šalyje žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Šie metai bus beveik tokie pat blogi. Konfliktų stebėjimo organizacijos ACLED vertinimu, pagal ekstremalaus smurto lygį Nigerija yra penktoje vietoje po Ukrainos.
Nigerijos politikai, tinginiaujantys gerai saugomuose dvaruose, yra visiškai praradę ryšį su visuomene. Šių metų rinkimuose dalyvavo 29 proc. rinkėjų – mažiausiai per visą istoriją. Daugiau nei 40 proc. nigeriečių mano, kad ginkluotosios pajėgos galėtų teisėtai perimti valdžią, jei išrinkti lyderiai piktnaudžiautų savo padėtimi. Prieš rinkimus aukšto rango Nigerijos politiniai veikėjai leidiniui „The Economist“ sakė girdėję apie perversmo planus. Tai kelia nerimą, turint omenyje, kad didžiąją dalį XX a. antrosios pusės šalį visiškai nekompetentingai valdė kariniai diktatoriai.
Žiaurios priežastys
Konfliktų netrūksta ir kitose didelėse valstybėse. Pilietinis karas Etiopijos Tigrėjaus regione jau baigėsi, bet susirėmimai Amharos ir Oromijos regionuose tęsiasi. Atsinaujinus smurtui rytinėje Kongo dalyje, nuo 2022 m. kovo namus paliko beveik 3 mln. žmonių. 2023 m. balandį pilietinis karas prasidėjo Sudane. Visos trys paminėtosios šalys yra tarp 10 daugiausia gyventojų turinčių Afrikos šalių. Jų piliečiai ieškos apsaugos ten, kur mano galintys ją rasti.
Nesaugumas jaučiamas ne tik karo zonose. Rugsėjį nevyriausybinių organizacijų tinklo „Open Society Foundations“ paskelbtoje 30 pasaulio šalių apklausoje 4 iš 5 valstybių, kuriose daugiausia respondentų baiminasi politinio smurto, buvo Afrikos šalys: Kenija, Nigerija, Senegalas ir PAR. Pastarojoje šalyje žmogžudysčių skaičius yra vienas didžiausių pasaulyje ir vėl auga. Bevaldystė krauna politinį kapitalą populistams ir budeliams. 72 proc. PAR gyventojų išrinktą vyriausybę mielai iškeistų į diktatorių, jei tas tik imtųsi kovoti su nusikalstamumu. Vienas buvęs ministras, savo laiku kovojęs su apartheidu, giria Paulą Kagame’ę už tai, kad Ruandoje akivaizdžiai nėra nusikalstamumo (tiesa, apie žmogaus teisių pažeidimus nutyli): „P. Kagame mąsto teisingai: kartais reikia pliaukštelėti rimbu.“
Politinę krizę stiprina ekonomikos sąstingis. 1990–2018 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos itin skurdžiai gyvenančių žmonių padaugėjo nuo 284 mln. iki 433 mln., nes gyventojų skaičius dažnai auga sparčiau nei ekonomika. Regionas prarado dar vieną dešimtmetį: 2022 m. realusis BVP vienam asmeniui buvo mažesnis nei prieš 10 metų.
ScanpixNegana to, namų ūkiai ir vyriausybės patiria vis didesnį finansinį spaudimą. Nuo pandemijos pradžios vidutinis infliacijos lygis Afrikoje į pietus nuo Sacharos daugiau nei padvigubėjo. Regione, kuriame maistas sudaro 40 proc. viso vartojimo, 80 proc. valstybių maisto kainų infliacija yra dviženklė. Šiemet apie 17 proc. valdžios sektoriaus pajamų bus išleista išorės skolai administruoti – tai didžiausia dalis nuo 1999 m.
„Afrobarometer“ apklausose 18–35 metų žmonėms svarbiausia – naujos darbo vietos. Didžiosios Britanijos nevyriausybinė organizacija „Mo Ibrahim Foundation“ mano, kad, norint įdarbinti visus į darbo rinką ateinančius žmones, kasmet reikia sukurti 18 mln. darbo vietų. Šiuo metu jų sukuriama vos 3 mln. Pernai PAR labdaros organizacijos atliktoje Afrikos jaunimo apklausoje beveik pusė 15-oje šalių apklaustų 18–24 metų jaunuolių teigė galvojantys apie emigraciją.
Šių metų pradžioje Hakainde Hichilema, kurį Vakarai laiko retu Afrikos žemyno liberalu, įspėjo rėmėjus, kad, jei Afrikos demokratijos šalininkai neparodys materialių rezultatų, jų laukia politinės pasekmės. „Demokratija nevalgoma, – teigė Zambijos prezidentas vedamajame, kuriame ragino užsienio kreditorius paspartinti skolų restruktūrizavimą. – Žmogaus teisės gali pamaitinti dvasią, bet ne kūną.“
Būtent šis karštligiškas siekis patenkinti būtiniausius poreikius iš dalies paaiškina, kodėl afrikiečiai nesipurto minties apie diktatorius. „Open Society“ apklausoje buvo klausiama, ar autoritariški vadovai pasiektų geresnių rezultatų dešimtyje politikos sričių, pavyzdžiui, kuriant darbo vietas ir kovojant su nusikalstamumu. Aštuoniose srityse Afrikoje į pietus nuo Sacharos teigiamų atsakymų vidurkis buvo didesnis nei pasaulinis. „Anksčiau ar vėliau pasirodo geresnes materialines sąlygas žadančios chuntos, kurios užkariauja pakankamai širdžių ir protų“, – pabrėžė Kenas Opalo iš Džordžtauno universiteto JAV.
Nepaisant to, afrikiečių tikėjimas demokratine santvarka sparčiai mažėja ne tik dėl nesaugumo ir skurdo, bet ir dėl pačios politikos pobūdžio. Paskutiniame praėjusio ir pirmajame šio amžiaus dešimtmečiuose dauguma Afrikos šalių atsisakė vienpartinių sistemų ir perėjo prie daugiapartinių rinkimų. Vis dėlto rinkimų šventės užgožia faktą, kad daugumoje Afrikos valstybių demokratija tėra fasadas. „Economist Intelligence Unit“ visiškai demokratiška šalimi laiko tik vieną Afrikos valstybę – Mauricijų, o dar šešias įvardija kaip netobulas demokratines santvarkas. 1990–2019 m. pareigas jau einantys prezidentai laimėjo 88 proc. iš 112 rinkimų, kuriuose iškėlė savo kandidatūrą dar vienai kadencijai.
Pernai PAR labdaros organizacijos atliktoje Afrikos jaunimo apklausoje beveik pusė 15-oje šalių apklaustų 18–24 metų jaunuolių teigė galvojantys apie emigraciją.
Devyni vadovai valdžioje išbuvo daugiau nei 20 metų. Tarp jų – Ugandos prezidentas Yoweris Musevenis, Kamerūno vadovas Paulas Biya, didžiąją metų dalį praleidžiantis Šveicarijos viešbutyje, Pusiaujo Gvinėjos lyderis Teodoro Obiangas, pagal prezidentavimo trukmę pralenkęs visus kitus pasaulio prezidentus, ir jau minėtasis P. Kagame. Visi jie baiminasi sąžiningų rinkimų ir, tikėtina, visi ruošiasi sostą perleisti sūnums.
Įstatymais piktnaudžiauja ir nusivylimą kelia net ir palyginti naujokai. Rugpjūtį pagrindinė Zimbabvės opozicinė partija nė nebandė ginčyti eilinių abejotinų rinkimų, nes yra įsitikinusi, kad teismai šališki. Mėnesiu anksčiau Centrinės Afrikos Respublikos prezidentas laimėjo referendumą, kurį prastūmė per teismus ir kuris panaikins jo kadencijų apribojimus. 2020 m. Dramblio Kaulo Kranto prezidentas Alassane’as Ouattara iškovojo pergalę trečiuose iš eilės rinkimuose prieštaringai pakeitęs konstituciją, kad galėtų apeiti dviejų kadencijų limitą. Senegalo prezidentas Macky Sallas šiemet panašaus žingsnio atsisakė po smurtinių protestų. Vis dėlto bet kokią iš to uždirbtą gerą nuomonę išbarstė suimdamas šimtus opozicinės partijos narių, įskaitant kandidatą į prezidentus.
„Afrobarometer“ apklausose vidutiniškai tik 13 proc. respondentų mano, kad jų prezidentai nekorumpuoti. Kaip nustatė stebėtojų organizacija „Transparency International“, į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos šalys vidutiniškai laikomos net labiau susitepusiomis nei Salvadoras, kur korupcija tokia paplitusi, kad jaunas autoritariškas prezidentas pažadėjo pastatyti didžiulį kalėjimą kyšininkaujantiems valstybės tarnautojams. „Transparency International“ nuomone, 2022 m. į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse gyventojų suvokiamas korupcijos lygis buvo vidutiniškai šiek tiek didesnis nei prieš dešimtmetį.
„Open Society“ apklausa parodė, kad Ganos ir Nigerijos rinkėjams korupcija atrodo didžiausia nacionalinė problema. Piliečiai dėl jos nerimauja ir PAR, kur valstybės grobstymas paplito valdant Jacobui Zumai 2009–2018 m. Valstybinių lėšų nusavinimas tebėra problema ne tik PAR, bet ir daugelyje kitų šalių. „Privačių galios tinklų įsigalėjimas demokratinėse politinėse sistemose, ko gero, yra didžiausia grėsmė pilietinėms laisvėms ir įtraukiai plėtrai Afrikoje“, – teigė Nicas Cheesemanas iš Birmingamo universiteto Didžiojoje Britanijoje.
Jaunystė ir patirtis
Perversmininkai naudojasi gyventojų pykčiu dėl korupcijos, ir tai veikia bent jau iš pradžių. Prieš pirmąjį perversmą Malyje 58 proc. žmonių manė, kad dauguma arba visi prezidentūros darbuotojai korumpuoti. Po dvejų metų ir antrojo perversmo tokios nuomonės laikėsi tik 25 proc. Gvinėjoje prieš perversmą panašiai galvojo beveik 50 proc. gyventojų. Po perversmo šis skaičius sumažėjo iki 28 proc.
Kodėl nepasitenkinimas fiktyvia demokratija neskatina afrikiečių tobulinti šios valdymo formos? Yra kelios priežastys. Pirma, pasipriešinti diktatūrai labai sunku. Dažniausiai blogiukai yra ginkluoti. Negana to neretai valdančiosios partijos savo naudai pajungia nevyriausybines ir jaunimo organizacijas. Daug aktyvistų stengiasi patobulinti demokratinę santvarką ir išstumti autoritariškus vadovus per rinkimus. Tačiau po dešimtmečius trukusių nesėkmių kai kam gali imti pirštis išvada, kad nutraukti sąstingį ir valstybės grobstymą įmanoma tik radikalesniais metodais, galbūt net perversmu. Pavyzdžiui, pagrindinis Gvinėjos opozicijos lyderis leidiniui „The Economist“ pasakojo apie „palengvėjimo“ jausmą, užplūdusį iškart po 2021 m. perversmo, per kurį buvo nuverstas tuometis prezidentas Alpha Condé.
Antra, yra pagrindo manyti, kad parama liberaliajai demokratijai iš tiesų yra mažesnė, nei norėtų jos propaguotojai. Pavyzdžiui, Malyje iki pirmojo perversmo karinės valdžios idėjos palaikymas daug metų buvo stabilus ir siekė vos 30 proc. Dabar kariškių valdžiai pritaria arba labai pritaria kone 80 proc. maliečių.
Išoriniai stebėtojai kartais pabrėžia, kad liberalioji demokratija Afrikoje niekada taip ir nebuvo rimtai išbandyta, bet su tuo sutinka ne visi afrikiečiai. Rugsėjį buvęs Nigerijos prezidentas Olusegunas Obasanjo pasakė: „Patirtis rodo, kad Vakaruose praktikuojama liberalioji demokratija mums netiks.“ Panašiai kalbėjo ir P. Kagame: „Afrikinė demokratija neatitinka vakarietiško neapibrėžimo.“ Afrikos jaunimo apklausoje tik 39 proc. respondentų manė, kad afrikiečiams derėtų kopijuoti Vakarų demokratiją, ir 53 proc. apklaustųjų tvirtino, kad Afrika turi rasti savo versiją.
ScanpixIš jaunų afrikiečių išties dažnai tikimasi per daug. Daugelis jų į fasadinę demokratiją žiūri abejingai. Jie daugiau nei dusyk dažniau už vyresnius nei 56 metų žmones teigia per pastaruosius rinkimus nebalsavę. Šių metų Nigerijos rinkimuose jauni rinkėjai padėjo Peteriui Obi pasiekti visų laikų geriausią trečiosios partijos kandidato rezultatą, bet jis vis tiek liko tik trečias. Naujausiuose PAR visuotiniuose rinkimuose balsavo vos 30 proc. rinkimų teisę turinčių trečiąjį gyvenimo dešimtmetį pasiekusių žmonių. Nuo apartheido iki apatijos – vos per vieną kartą.
Palaikyti karinę valdžią, jei išrinkti lyderiai ima piktnaudžiauti savo padėtimi, labiausiai linkęs jaunimas. Tokią galimybę svarstytų vidutiniškai 56 proc. 18–35 metų žmonių, palyginti su 46 proc. gyventojų, kuriems jau daugiau kaip 56-eri. Būtent jauni vyrai palaiko valdžią užėmusius perversmininkus, ir tai apsunkina galimas Afrikos šalių ar Vakarų pastangas apgręžti situaciją.
Negana to, pašaliečiai irgi ne itin stengiasi palaikyti afrikinę demokratiją, ir tai yra trečioji šios valdymo formos silpnumo priežastis. Žemyną vienijanti Afrikos Sąjunga yra silpna, be to, reikia neužmiršti, kad ją sukūrė tos pačios daugiausia autoritariškos valstybės narės. Įtakingiausia regiono valstybė PAR savo įtaką iššvaistė: dėl ekonominio sąstingio sumenko jos kietoji galia, o palaikydama suklastotus rinkimus Zimbabvėje ir kitose šalyse ji praranda ir švelniąją. Kinijos komunistų partija irgi iškreipia situaciją bandydama eksportuoti savo valdymo modelį Afrikos valdančiosioms partijoms ir skirdama daugiau paramos korumpuotiems autokratiniams režimams. Rusija remia chuntas ir autoritarinius vadovus per prastos reputacijos karinę grupuotę „Wagner“ arba prekybą ginklais. Demokratinių normų neskatina ir nauji veikėjai, tokie kaip Turkija bei Persijos įlankos šalys.
Buvęs Nigerijos prezidentas Olusegunas Obasanjo pasakė: „Patirtis rodo, kad Vakaruose praktikuojama liberalioji demokratija mums netiks.“
Vakarų valstybės pagalbą siūlo be didelio užsidegimo ir neretai veidmainiauja. Jos kartais išsako savo nuomonę apie nesąžiningus rinkimus, kaip šiemet Zimbabvėje ir Siera Leonėje. Bet, pavyzdžiui, naudingųjų iškasenų turtingame Konge 2018 m. vykusius abejotinus rinkimus JAV nusprendė pateikti gražesnėje šviesoje. Didžioji Britanija, norinti skraidinti prieglobsčio prašytojus į Ruandą, greičiausiai susilaikys nuo kritikos P. Kagame’ei. Prancūzija piktinasi perversmais šalyse, kuriose norėtų išsaugoti įtaką, pavyzdžiui, Nigeryje, bet tyli, kai pučistų veiksmai jai naudingi, kaip buvo su 2021 m. perversmu Čade.
Prancafrika (taip vadinamos Prancūzijos pastangos išsaugoti įtaką buvusiose kolonijose per autoritarinius režimus) atsigręžia į Paryžių antru lazdos galu. Kaip rodo 2021 m. atlikta apklausa, daugiau nei penktadalis Malio gyventojų mano, kad Prancūzijos ginkluotosios pajėgos šalyje palaiko ryšius su džihadistais ar separatistais. Burkina Fase naujasis prezidentas, 35-erių kapitonas Ibrahimas Traoré, skelbia atkuriantis valstybės suverenitetą. Jo chunta, kaip ir Malio režimas, laisva valia nusprendė kreiptis pagalbos į Rusiją. Nigeryje perversmą surengęs karinis režimas irgi suskubo apkaltinti Prancūziją, kurios pajėgos šioje šalyje kovojo su džihadistais. Minia mojavo Rusijos vėliavomis ir nukirto Prancūzijos spalvomis nudažytam gaidžiui galvą. Senegale protestuotojai, pasisakantys prieš M. Sallo flirtą su trečiąja kadencija, degino Prancūzijai priklausančius prekybos centrus ir degalines. Kaip rodo apklausų bendrovės „Premise Data“ duomenys, pusė Dramblio Kaulo Kranto gyventojų nurodo Prancūziją kaip šalį, kuria pasitiki mažiausiai.
Apmaudo žiema
Kol afrikiečiai matys ir patirs demokratiją tik kaip spektaklį, kurį korumpuota valdžia vaidina padedama užsieniečių, tol daugelis jų mąstys apie kitas galimybes. Kaip tos galimybės atrodys, priklausys nuo konteksto. PAR nusivylimas menka pažanga po apartheido kloja kelią juodaodžiui kraštutinių kairiųjų pažiūrų nacionalistui Juliusui Malemai ir etninėms partijoms. Nigerijoje separatistas Nnamdi Kanu remdamasis charizma, populizmu, iškraipyta tiesa ir smurtu bando atgaivinti svajonę apie nepriklausomą Biafrą.
Kitur žmonės bent jau kuriam laikui gali susižavėti populistais kariškiais. Burkina Fase kapitonas I. Traoré sąmoningai renkasi mėgdžioti garbinamą buvusį socialistų lyderį Thomasą Sankarą, dažnai vadinamą Afrikos Che Guevara. Šis atėjo į valdžią per 1983-iųjų perversmą būdamas 33 metų, o po ketverių metų buvo nušautas. Abu šiuos vadovus rėmė (ir remia) Prancūzija.
Neretai pastebimas geranoriškas troškimas afrikiečiuose, ypač jaunesniuose, įžvelgti dar neatsiskleidusią pažangią jėgą. Tačiau dabartinėmis vadinamosios afrikinės demokratijos sąlygomis būtų naivu neigti, kad daugybė afrikiečių gundosi autoritarizmu. Jie nėra atsparesni populizmui nei amerikiečiai Donaldui Trumpui ar turkai Recepui Tayyipui Erdoğanui ir rinksis lyderius, kurie atrodys pajėgūs patenkinti jų poreikius arba bent jau pakeisti senbuvius, kurie tų poreikių akivaizdžiai neatliepia.
BEREKLAMOS:
