Pietryčių Azija jau seniai demonstruoja visus galimus autoritarizmo variantus nuo komunistinės diktatūros (Vietname, Laose), kapitalistinės diktatūros (Kambodžoje) ir karinės diktatūros (Mianmare) iki absoliučios monarchijos (Brunėjuje), vienpartinio valdymo (Singapūre) ir klientelistinės demokratijos (Malaizijoje, Indonezijoje ir Filipinuose).
Bet per pastarąjį dešimtmetį regioną padrąsino nauja viltis, kad demokratija pagaliau pradeda prigyti. Įspūdingame rinkimų ruože, prasidėjusiame 2014 m., rinkėjai reikalavo permainų ir, kad ir kaip būtų keista, atrodė jas gavę. Indoneziečiai tais metais prezidentu išsirinko Joko Widodo, vadinamą Jokowi. Jis nebuvo iš tradicinių politinių ratų, kilęs ne iš karinės šeimos ar elito, todėl atrodė įkūnijąs pertvarkos dvasią, kuri prieš 16 metų buvo nutraukusi diktatūros laikus.
Jūs galite įsigyti spausdintą žurnalą „Pasaulis 2023“ mūsų prenumeratos puslapyje prenumeratoriai.lt Užsisakius darbo dienomis iki 16 val. žurnalą išsiųsime tą pačią dieną, užsakius savaitgalį arba vakare – kitą darbo dieną.
2015 m. Mianmaro rinkėjai masiškai balsavo už demokratijos šalininkės Aung San Suu Kyi partiją. Kariuomenė, valdžiusi šalį beveik 50 metų, leido jai pradėti eiti pareigas. Po trejų metų malaiziečiai išspyrė iš valdžios Jungtinę malajų nacionalinę organizaciją (UMNO), dominavusią politikoje nuo tada, kai šalis 1957 m. gavo nepriklausomybę. Pietryčių Azijos rinkėjai atrodė vis kertą savo politiniams šeimininkams smūgius.
