ScanpixProcesas nebūtų lengvas
Aukštoje Dublino karališkosios draugijos Simonskorto salėje prieš būrį šurmuliuojančių žurnalistų stovi „Sinn Féin“ vadovė Mary Lou McDonald. Ore tvyro jaudulys: išvakarėse, vasario 8-ąją, įvyko stulbinamas netikėtumas – „Sinn Féin“ nacionaliniuose rinkimuose gavo daugiau pirmo pasirinkimo balsų už kitas Airijos partijas. „Prašėme, kad žmonės duotų mums progą įgyvendinti siūlomą platformą, – kalbėjo M. L. McDonald. – Ši platforma skirta būsto krizei spręsti, ryžtingai imtis probleminių sveikatos priežiūros paslaugų, nebespausti šeimų ir darbininkų, duoti jiems erdvės atsikvėpti.“
Tokius žodžius galėjo pasakyti bet kuris Europos politikas iš maištaujančios partijos, įkalusios pleištą į nusistovėjusį politinį aparatą. Bet „Sinn Féin“ nėra tik tai. Iš principo visoms didžiosioms Airijos politinėms partijoms rūpi šešias 1922 m. Jungtinėje Karalystėje likusias grafystes prisijungti prie 26 nepriklausomybę gavusių apygardų ir sukurti vieningą Airiją. Bet „Sinn Féin“ akyse šis užmojis – labai realus ir itin aktualus. Tai tarptautinė partija, ne tik išsikovojusi stiprias pozicijas Airijos parlamente, bet ir antra pagal dydį Šiaurės Airijoje. Tačiau jos praeitis ne itin maloni. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio partija buvo politinis sparnas, susijęs su Airijos respublikonų armija (IRA) – sukarinta organizacija, bandžiusia Šiaurės Airiją terorizmu atskirti nuo britų valstybės.
Visa tai iš esmės niekaip neprisidėjo prie atgauto „Sinn Féin“ populiarumo. Žinovų manymu, sėkmę nulėmė pažadas geriau finansuoti viešąsias paslaugas ir masiškas žmonių troškimas balsuoti ne už centro ir centro dešinės partijas „Fianna Fáil“ ar „Fine Gael“. Padėjo ir vadovaujant M. L. McDonald apnykusi „Sinn Féin“ turėta stigma dėl sąsajų su teroristais. Nors partijos svarba išaugo ne dėl sugrįžusio noro matyti suvienytą Airiją, tai – viena iš trijų priežasčių, kodėl tokia perspektyva pradeda atrodyti kaip netikėtai rimta problema.
