Nobelio taikos premija šiemet skirta dviem aktyvistams, kovojantiems su seksualiniu smurtu karo zonose – dažniau apgailimu nei suprantamu blogiu
Išgirdusios, kad Denisas Mukwege gavo Nobelio taikos premiją, Panzi ligoninėje gulinčios moterys atsistojo ir pradėjo šokti. Palatos skambėjo nuo juoko ir plojimų. Daugelis moterų čia gydosi seksualinės privartos paliktus vidinius sužalojimus. Po išžaginimo miške protarpiais kraujuojanti trisdešimtmetė pasakojo, kad tądien jautėsi silpna: „Bet išgirdusi, jog tėvelis Mukwege gavo tą premiją, buvau tokia laiminga, kad liko tik stotis ir šokti. Premiją jis gavo už tai, kad padeda mums.“
Premiją su D. Mukwege dalijasi buvusi „Islamo valstybės“ sekso vergė Nadia Murad iš Irako, priklausanti jazidų mažumai. Ji parašė knygą „Paskutinė mergina“ („The Last Girl“), nes nori būti paskutinė tai išgyvenusi mergina pasaulyje. Šių dviejų drąsių aktyvistų pagerbimas premija iškalbingai byloja, kad požiūris keičiasi. Ištisus amžius laikyta, jog prievartavimai karo zonose neišvengiami. Bet pastaruoju metu plinta pasibjaurėjimas ir nusistatymas pažaboti šį blogį.
Seniai metas. Nuo 1999 m., kai D. Mukwege savo gimtajame Bukavu, Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, ant žolėtos kalvos įkūrė ligoninę, joje gydėsi per 40 tūkst. nukentėjusiųjų nuo seksualinio smurto. Beveik visais atvejais nusikaltėliai liko nenubausti. Nors daug ligoninės darbuotojų kabinetuose pasikabinę jo portretą, pats D. Mukwege kuklus. Burundyje ir Prancūzijoje studijavęs akušeris-ginekologas džiaugiasi, kad po premijos Kongo DR valdžiai bus sunkiau teigti, jog šalis gyvena taikiai. „Prievartavimai taikomi sistemingai, metodiškai, – sakė gydytojas. – Moterys to gėdijasi ir tyli.“
