ECBPasauliui tai nieko gero nežada.
Kritikuojantys ekonomikos mokslą mėgsta sakyti, kad iš abstrakčių jo teorijų realiam pasauliui maža naudos. Bet turime ryškų priešingą pavyzdį – visame pasaulyje per pastaruosius 25 metus išaugo centrinių bankų nepriklausomybė.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje politikams buvo įprasta siekti populiarumo manipuliuojant palūkanų normomis. Tai baigėsi bjauria infliacija. Todėl turtingos šalys ir daug skurdesnių perėjo prie sistemos, kai politikai nustato bendrą tikslą – stabilias kainas, o nepriklausomiems centriniams bankams palieka darbą jį įgyvendinti. Per vieną žmonijos kartą milijardai pasaulio gyventojų priprato prie žemos, stabilios infliacijos ir prie minties, kad palūkanų normos, taikomos indėliams ir hipotekos paskoloms, yra kontroliuojamos.
Šiandien į sėkmingąją tvarką kėsinasi populizmas, nacionalizmas ir ekonominės jėgos, vėl stumiančios pinigų politiką į politikų malonę. Prezidentas Donaldas Trumpas pareikalavo sumažinti palūkanų normas, spekuliavo Federalinės rezervų sistemos (FED) vadovo atleidimu, teigė, kad į FED valdybą teiks Stepheną Moore’ą ir Hermaną Cainą – du reikiamos kvalifikacijos neturinčius saviškius. „Brexito“ šalininkai menkina Anglijos banko kompetenciją ir motyvus, o Turkijoje prieš centrinį banką stojo šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas. Indijos vyriausybė pakeitė gabų centrinio banko vadovą sukalbamu saviškiu, kuris prieš rinkimus sumažino palūkanų normas. Europos centriniame banke (ECB) netrukus atsilaisvins daug aukščiausių postų, įskaitant vadovo, ir kai kuriais atvejais tų postų dalybos gali virsti platesne politine kova, kas valdys Europos institucijas. Tikrai būtina pagalvoti apie centrinių bankų uždavinius ir priemones. Tačiau galvas iškėlė pavojingos jėgos, grasinančios ekonomikos stabilumui.
