Greitųjų traukinių tinklai sparčiai plečiami, bet konkurencija didėja
Europoje greitieji traukiniai 2014-uosius baigė plačiu mostu. Londoną, Paryžių ir Briuselį jungiantis „Eurostar“ jau nuo gruodžio parduoda bilietus nauju, visus metus veiksiančiu maršrutu iki Viduržemio jūros, kuriuo traukiniai pradės kursuoti gegužę. Lenkijoje atidaryta pirmoji greitųjų traukinių linija tarp Varšuvos ir Krokuvos. Serbija pasirašė sutartį su Kinija ir ketina tiesti greitųjų traukinių liniją iš Belgrado į Budapeštą. Turkija iškilmingai atidarė maršrutą iš Stambulo į Koniją, o anksčiau, liepą, iš Stambulo į Ankarą.
Greitieji traukiniai – kontroversiški, kaip savo kišene pajuto bandantys juos įsiūlyti amerikiečiams. Neseniai pradėtas Kalifornijos ultragreitojo traukinio projektas, tačiau mokesčių mokėtojų grupės jį pasmerkė kaip siaubingą pinigų švaistymą. Greitieji traukiniai paprastai neapsieina be valstybės subsidijų, bet daug potencialių klientų dažnai neįperka bilietų, taigi keleivių gali nepakakti, kad būtų išvengta nuostolių. Tai atremiama argumentu, kad 300–800 km atstumu greitieji traukiniai tarp gausiai gyvenamų urbanistinių centrų kursuoja greičiau ir teršia mažiau nei dauguma kitų transporto priemonių. Jie ypač patinka Europos Komisijai.
Prie 1990 m. turėtų maždaug 1 tūkst. km greitiesiems traukiniams skirtų bėgių, kuriais jie bent dalį laiko važiuoja 250 km/val. arba didesniu greičiu, pasinaudodama ES ir nacionalinėmis subsidijomis Europa pridėjo daugiau kaip 6 tūkst. km. Dar tiesiama arba planuojama tai daryti (žr. grafiką). 2015 m. bus atidaryta nauja linija iš Leipcigo į Erfurtą. Nuo 2016 m. gali pradėti kursuoti traukinys Milanas–Breša. Iki 2017 m. Prancūzijoje atsiras bent keturios naujos kryptys. Skirti daugiau lėšų infrastruktūrai trokštanti ES planuoja finansuoti greitųjų traukinių liniją tarp Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos, kuri atsieis 4,5 mlrd. eurų.
