Lenkijai, Čekijai, Slovakijai ir Vengrijai ne itin rūpi, ką mano Angela Merkel
Vokietija jau seniai laiko save Rytų ir Vakarų Europą jungiančiu tiltu. Buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas prisimena, kaip XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Helmutas Kohlis jam sakė, jog Šaltojo karo metais prisirišusi prie Vakarų dabar jo šalis turi šlietis prie Rytų, kad „neslydinėtų kaip nepritvirtintas balastas po laivą“, turėdamas omenyje, kad Vokietijos ir rytinių kaimynių, ypač Višegrado ketverto, t. y. Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos, susvetimėjimas išbalansuotų Europos laivą.
O santykiai su tuo ketvertu (V4) pastaruoju metu labai pašlijo. Vaizdas nėra perdėm vienodas. Čekija ir Slovakija Berlynui atrodo draugiškesnės už Vengriją, o ypač Lenkiją. Bet tvyro jausmas, kad regionas tolsta. „Žmonės čia mato, kad per ilgai laikė Višegradą savu“, – tvirtino Milanas Nicas iš Vokietijos užsienio politikos tarybos.
Iš dalies dėl problemos kaltas Vokietijos dydis. Angelai Merkel nusprendus 2015 m. krizės įkarštyje neužverti šalies sienų pabėgėliams, V4 pasijuto (tikrąja to žodžio prasme) paliktos nuošalyje. Joms atrodė, kad kanclerė net nepasitarusi pavertė jas pereinamaisiais koridoriais, kuriais, pavilioti žadamo patogaus gyvenimo, į Vokietiją traukė nepageidaujami migrantai. Susierzinimas virto pykčiu, kai vėliau A. Merkel paragino visas ES nares priimti pabėgėlių pagal nustatytą kvotą.
