ScanpixŠaliai, kuri galėtų gyventi daug geriau, mulos daugiausia atnešė vargą
Kelias įtemptas akimirkas atrodė, kad lėktuvui, kuriuo skrido į Iraną grįžtantis ajatola Khomeini, nutūpti nepavyks. Šachas Mohammadas Reza Pahlavi jau prieš dvi savaites buvo palikęs šalį, kurią supurtė milžiniški protestai prieš autokratinį jo valdymą. R. Khomeini talkininkai troško, kad ajatola grįžtų iš tremties Paryžiuje ir užpildytų valdžioje atsivėrusią tuštumą, bet šacho palikta vyriausybė įspėjo nelįsti. Prie Irano oro erdvės artėjantį lėktuvą karinės oro pajėgos pagrasino numušti. Kai kurie orlaivio keleiviai apsidžiaugė proga tapti kankiniais. Lydintys Vakarų žurnalistai buvo nusiteikę niūriau.
Galiausiai lėktuvas nusileido Teherane, ir sekėjams trumpai pasiginčijus, kuris jam padės, R. Khomeini lėtai nulipo, lydimas „Air France“ darbuotojo (kompromisas). Sostinėje jį pasitiko minia, kai kurių manymu – didžiausia istorijoje. Buvo 1979 m. vasario 1-oji. Po dešimties žiaurių dienų šacho vyriausybė atsistatydino, o kariuomenė užleido kelią revoliucionieriams.
Praėjo 40 metų. Formaliai Iranas – demokratinė šalis, bet reali valdžia tebėra nerenkamų mulų rankose. Ji nepaisė lūkesčių, taip ilgai likdama prie vairo. Universitetuose daugiau studentų, paslaugos vargstantiems geresnės, ūkyje atsirado įvairovės. Bet daugeliu kitų atžvilgių Irano padėtis blogesnė. Pirmais mėnesiais po revoliucijos R. Khomeini ir kietą liniją rėmusių jo sekėjų, pramintų „barzdomis“, priimti sprendimai pasuko šalį į siaubingą kelią. Šiandien Iranas ne toks pamaldus, kaip norėtų mulos, ne toks klestintis, kaip galėtų, mažiau bendrauja su pasauliu nei dauguma šalių.
