ShutterstockJai nėra lengva gintis nuo sekinančių Vakarų sankcijų
Pernai Rusijai užpuolus Ukrainą, po savaitės JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas džiūgavo: „Rublio vertė smuko, Rusijos vertybinių popierių birža uždaryta pabūgus, kad pabėgs kapitalas, palūkanų normos išaugo daugiau nei dvigubai, Rusijos kredito reitingas sumažintas iki niekinio.“ JAV valdžia aiškiai vylėsi, kad kartu su sąjungininkėmis Rusijai uždėta „skaudi ir ilgalaikė ekonominė kaina“ trukdys suktis šalies karo mašinai. Bet per dvylika po to ėjusių mėnesių Rusijos ūkis, nors sankcijos ne kartą griežtintos, atgavo pusiausvyrą. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) jam šiemet numato 0,7 proc. augimą, panašų kaip Prancūzijai, o Jungtinės Karalystės ir Vokietijos ūkiai susitrauks. Viltys, kad Rusijos ekonomikos padėtis bent kiek nors suvaržys karą, išblėso.
Vis dėlto ne kas kitas, o pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pripažino: „Neteisėti ribojimai, taikomi Rusijos ūkiui, vidutiniu laikotarpiu tikrai gali jam padaryti neigiamą poveikį.“ Klausimas ne tai, ar Rusija gali ištverti dar ilgesnį sekinamąjį karą (gali), o ar turi iš ko didinti konflikto intensyvumą iki tokio lygio, kokio Rusijai turbūt reikės, kad pakeistų savo perspektyvas mūšio lauke. Tai atrodo beveik neįmanoma.
Rusijos biurokratija per pastaruosius 14 mėnesių padarė tris pasiekimus: rado būdų atlaikyti pasipylusias sankcijas, skelbtas A. Blinkeno, parūpino pakankamai vyrų ir materialinių priemonių, kad galėtų vykti Rusijos invazija, išvengė rimto gyvenimo lygio nuosmukio šalyje, dėl kurio visuomenėje galėtų kilti neramumai. Vis dėlto bet koks bandymas eskaluoti konfliktą neišvengiamai padarytų tokiai sėkmei galą.
