ShutterstockVargu ar šis karas peraugs į branduolinį. Bet dėl jo didėja pavojus, kad į jį peraugs ateities konfliktai
1999 m. politologė Nina Tannenwald iš Browno universiteto parašė darbą, kuriame analizavo tarp generolų, politikų ir strategų pastebėtą reiškinį – „branduolinį tabu“. Jos teigimu, tai nebuvo tiesiog bendro nerimo ar nesmagių asmeninių moralinių jausmų klausimas – tai turėjo rimtų padarinių. Mokslininkė teigė, kad visus tuos metus po to, kai JAV sugriovė Hirošimą ir Nagasakį, nekilę branduoliniai karai nebuvo tiesiog atgrasymo klausimas. Reikšmės turėjo ir augantis jausmas, kad branduoliniai ginklai iš prigimties neteisingi, ir dėl to laikyta, kad juos naudoti nepriimtina.
Nykstamai retai buvo girdėti tokie grasinimai branduoline bomba, kokie skambėjo XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais. Sustiprėjus tabu, bandymai įsitaisyti branduolinių ginklų pradėti laikyti barbaro ženklu, o vengti atvirai minėti, kad bus panaudoti tie, kuriuos jau turi, reiškė būti tikru džentelmenu. Jei ir buvo savotiško veidmainiavimo (o buvo), jis atitiko apibrėžtąjį prancūzų aforizmų meistro La Rochefoucauld, t. y. duoklė, kurią yda moka dorybei.
Norėdami pamatyti, kaip nusiplėšiamas toks delikatumas, įsijunkite Rusijos valstybinį televizijos kanalą „Rossija-1“. „Užtenka paleisti vieną, Borisai, – gegužės 1-ąją perspėjo pagrindinis kanalo naujienų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, – ir Anglijos nebėra.“ Jei tokia žinutė britų premjerui (ar savai auditorijai) būtų pasirodžiusi per daug subtili, D. Kiseliovas patikslino, kokius raketų variantus turi omenyje. Vienas jų – parodyta Jungtinės Karalystės link skriejanti tarpžemyninė balistinė raketa (TBR) „Sarmat“. Kitas – termobranduolinė torpeda „Poseidon“, kurios paskirtis sukelti izotopų prisotintą cunamį. „Nusiritęs per Britų salas jis viską, kas iš jų gal dar ir liks, pavers radioaktyvia dykuma, kuri labai ilgai niekam netiks“, – pakiliai dėstė D. Kiseliovas.
