Envato nuotr.Senelių ir vaikų santykis didesnis nei bet kada anksčiau. Šių permainų neįmanoma ignoruoti.
1980 m. lipšniausia daina Didžiojoje Britanijoje buvo „There’s No One Quite Like Grandma“ („Niekas neprilygs močiutei“), kurią atliko Šv. Vinifredos mokyklos vaikų choras iš Stokporto, Anglijoje. Ši kompozicija atsidūrė Didžiosios Britanijos populiariausių dainų sąrašo viršuje, nes visi vaikai ją dainuodavo močiutėms Kalėdų proga. „Senele, tave mylim, – dainuodavo jie. – Tikrai tikrai, senele. Nors tu esi toli, apie tave galvojam.“
Dabar, kai tie buvę choristai jau patys tampa senelėmis ir seneliais, šis gyvenimo tarpsnis atrodo visai kitaip. Dėl dviejų reikšmingų demografinių tendencijų močiutės ir seneliai tampa vis svarbesni. Visų pirma, šiandien žmonės gyvena ilgiau. Nuo 1960 m. vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje pailgėjo nuo 51 iki 72 metų. Antra, mažėja šeimos. Per tą patį laikotarpį vienai moteriai tenkantis naujagimių skaičius sumažėjo perpus – nuo 5 iki 2,4. Tai reiškia, kad vis dar gyvų senelių ir vaikų santykis nuolat didėja.
Ši problema stebėtinai menkai tiriama. „The Economist“ nepavyko rasti patikimų duomenų apie tai, kiek yra gyvų senelių, todėl paprašėme Diego Alburezo-Gutiérrezo iš Makso Planko demografinių tyrimų instituto Vokietijoje parengti tam tikrus skaičiavimus pasitelkus Jungtinių Tautų amžiaus ir gyventojų skaičiaus duomenis bei giminystės darinių modelius kiekvienoje šalyje.
