ScanpixKeleivių ir skrydžių vis daugėja, infrastruktūra sparčiai sensta, tačiau dėl asmeninių interesų pertvarka negali vykti.
Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad pramoninė teritorija prie atokiai esančio Mastrichto oro uosto – tai civilinės aviacijos ateitis. Bet ten įsikūręs Mastrichto aukštybinės erdvės valdymo centras (MUAC), kur vienu metu dirba iki 100 skrydžių vadovų, turinčių pasirūpinti, kad nesusidurtų aukštai virš Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Šiaurės Vakarų Vokietijos skrendantys lėktuvai. Šie vadovai aptarnauja vieną intensyviausiai naudojamų Europos oro erdvių ir kasdien 1,2 tūkst. lėktuvų padeda įveikti tarp dviejų karinių neskraidymo zonų įsispraudusią 16 kilometrų pločio juostą Belgijoje be pavojingų situacijų.
MUAC 1972 m. įkūrė tarpvyriausybinė agentūra „Eurocontrol“, pirmą kartą pasaulyje pabandžiusi sutelkti kelių šalių skrydžių vadovus. Šis valdymo centras, kol kas vienintelis tokio pobūdžio, yra vienas moderniausių ir ekonomiškiausių Europoje. Iš dalies dėl technologijų taikymo. Pilotai su MUAC skrydžių vadovais bendrauja skaitmeniniais pranešimais, tad daug sparčiau nei abipusiu radijo ryšiu. „Čia – ateitis“, – džiugiai sakė MUAC direktorius Johnas Santurbano. Bet šią ateitį renkasi reta šalis.
Deja, MUAC valdymo centras anaiptol nėra tipinis. Dauguma skrydžių vadovų iki šiol naudoja Antrojo pasaulinio karo laikų technologijas. Lėktuvų lokaciją nustato radarai, nors GPS palydovai – pigiau ir tiksliau. Informacija perduodama balsu radijo, o ne duomenų ryšiu. Be to, nors skaitmeniniame amžiuje sunku patikėti, JAV skrydžių vadovai sekdami orlaivius iki šiol dalijasi užrašų lapeliais. O juk daugėja vis aukščiau skraidančių nedidelių bepiločių aparatų, kurių nei radarai mato, nei pranešimus balsu girdi.
