Visuomenės ir oficialių institucijų spaudžiamos technologijų milžinės šalina daugiau turinio. Bet ar teisingai renkasi? Be to, ar joms spręsti?
Kai spalio 14-ąją pasirodė „New York Post“ straipsnis, jau po kelių valandų „Twitter“ vartotojai pradėjo gauti keistus pranešimus. Bandydami pasidalyti tuo abejotinu straipsniu, kuriame „išviešinami“ el. laiškai, neva paimti iš demokratų kandidato į prezidentus sūnaus Hunterio Bideno nešiojamojo kompiuterio, jie gaudavo pranešimą, kad žinutės negalima išsiųsti, nes nustatyta, kad nuoroda kenksminga. Daug „Facebook“ vartotojų šio straipsnio apskritai nematė, nes laukdamas faktų tikrintojų verdikto socialinis tinklas nukišo jį į 2,7 mlrd. tinklo naudotojų naujienų srauto apačią.
Jei įmonės tikėjosi, kad palaidojusios arba užblokavusios straipsnį neleis žmonėms jo perskaityti, tai apsiriko. Abiejose platformose straipsnis tapo labiausiai aptariama savaitės naujiena, o antra daugiausia diskusijų sukėlusi istorija buvo socialinių tinklų bandymas jį užblokuoti. „Post“ pareiškė, kad tai šių dienų totalitarizmo apraiška, vykdoma „ne tamsiuose rūsiuose adatas disidentams po nagais kišančių vyrų, bet Silicio slėnio nuobodų“. Respublikonų senatoriai prisiekė, kad generaliniai „Facebook“ ir „Twitter“ nuobodos, t. y. Markas Zuckerbergas ir Jackas Dorsey, turės paliudyti apie šališką nusistatymą prieš konservatorius.
Ši istorija apibendrina problemą, kylančią socialiniams tinklams, kad ir kur jie veiktų. Tinklai tikisi, kad bus neutralios platformos, leidžiančios naudotojams teikti turinį ir nesikišančios į redakcinius sprendimus. „Twitter“ vadovai juokaudavo, kad jie – „žodžio laisvės partijos žodžio laisvės sparnas“. Bet pradėję aktyviau algoritmais reitinguoti naudotojų įkeliamą turinį ir moderuoti nepageidautinus įrašus, jie ima panašėti į leidėjus. M. Zuckerbergas teigia nenorintis būti „tiesos arbitras“. Istorija su „Post“ pakurstė daugelio įtarimus, kad noromis ar nenoromis, bet būtent tuo jis pradeda tapti.
