ES bandys suprasti, ką iš tiesų reiškia strateginė autonomija ir kas parodys kelią į ją.
Pokalbiai su ES pareigūnais kartais primena dialogą su Kliunkiu Pliumpiu. Pasakoje „Alisa Veidrodžio karalystėje“ nerangusis kiaušinis aiškina: „Kai aš sakau žodį, jis reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad jis reikštų – nei daugiau, nei mažiau.“ Eurokratai pritartų. Bandydama laviruoti tarp nepatikimų JAV ir stiprėjančios Kinijos ES rado terminą, apibendrinantį naująją jos kelrodę mantrą – strateginė autonomija. Deja, nesutariama, ką tas terminas reiškia. 2022 m. teks išgryninti galutinę apibrėžtį.
Iš dalies tai ekonominis sumanymas ir šioje srityje ES vyriausybės ras šiokį tokį sutarimą. Laisvosios prekybos šalys, tokios kaip Nyderlandai ir Danija, kad ir nenoromis, bet pritaria poreikiui skatinti savarankiškumą, tarkim, lustų gamyboje. Pandemija parodė, kokios trapios kartais būna tiekimo grandinės.
Europos įmonės nudegė Kinijoje, nes ten vagiama jų intelektinė nuosavybė. Jei tik nepaaiškės, kad naujoji politika tėra pridengta užmačia pinigais pamaitinti išpampusias europines bendroves, liberalios valstybės ją palaikys. Tai nuvestų prie uždaresnės Europos ekonomikos.
