2022 m. Italijoje vyks mažiausiai vieni svarbūs rinkimai, o gal ir dveji. Per tuos neišvengiamus bus renkamas prezidentas, pakeisiantis Sergio Mattarellą, kurio kadencija baigiasi vasario 2-ąją. Italijos prezidentas daugiausia laiko leidžia karpydamas atidarymo juostas, teikdamas apdovanojimus ir sakydamas banalias kalbas. Bet drauge jis (Italijai dar niekada nevadovavo moteris) turi ir didelių galių. Prezidentas gali paleisti parlamentą ir skiria ministrą pirmininką. Artimoje aplinkoje kalbama, kad dabartinis vyriausybės vadovas Mario Draghi mielai imtųsi šių pareigų.
Nemažai italų norėtų, kad ministras pirmininkas liktų dabartiniame poste. Italijos laukia nemenka užduotis ne tik išmintingai, bet ir skubiai išleisti daugiau kaip 200 mlrd. eurų iš ES popandeminio atsigavimo fondo. Kas gi geriau prižiūrės šį procesą, jei ne buvęs Europos centrinio banko prezidentas M. Draghi?
2021 m. vasarį ėmęsis vadovauti vyriausybei, kurią suformavo neįtikėtinai marga koalicija, sudaryta iš įvairiausių politinių jėgų nuo kraštutinės kairės iki populistinės dešinės, nepaprastai santūrus, bet tiesmukas M. Draghi netrukus tapo populiariausiu Italijos politiku.
Vienas aktyviausių ragintojų M. Draghi likti vyriausybės vadovu yra Enrico Letta. Dabartinei vyriausybei pradėjus darbą, šis buvęs ministras pirmininkas netrukus grįžo iš savanoriškos tremties pirmininkauti centro dešinės Demokratų partijai (PD). Jei M. Draghi liktų iki kitų parlamento rinkimų, numatytų 2023 m. kovą, valstybės vairas ilgiau būtų tvirtesnėse rankose, o E. Letta turėtų daugiau laiko sugrąžinti savo partiją į vėžes. Apklausų duomenimis, šiam politikui grįžus į PD vadovo postą partija turėjo vos 17 proc. palaikymą. Bet 2021 m. spalį savivaldos rinkimuose centro dešinės kandidatai į merus laimėjo beveik visuose didžiausiuose Italijos miestuose.
