Teoriškai 2022 m. Filipinai paliks Rodrigo Duterte’s erą praeityje. Konstitucija leidžia prezidentui tik vieną šešerių metų kadenciją. Nors pats yra kilęs iš vienos šalies politinių dinastijų, 2016 m. R. Duterte siekė būti išrinktas kaip nepraustaburnis paprasto žmogaus gynėjas. Jis pažadėjo išlaidų infrastruktūrai ir teikti pirmenybę ūkiui augti, pakeisti konstituciją perduodant galias iš per daug savimi pasitikinčios sostinės Manilos regionams ir užsienio politiką nekeliaklupsčiaujant nė vienai didžiajai valstybei. Svarbiausia – jis paskelbė karą narkotikams, nusikaltimams ir korupcijai. „Esu paskutinė jūsų korta, – žadėjo rinkėjams politikas. – Nebijosiu susitepti rankų, kad tik darbas būtų padarytas.“
Bent čia Duterte Harry laikėsi žodžio. Bet per jo karą su narkotikais, išbandytą per du dešimtmečius Davao mero poste, nuo smogikų, dažnai policininkų ne tarnyboje, rankos žuvo per 20 tūkst. filipiniečių. Daug aukų buvo tik smulkūs narkotikų prekeiviai arba vaikai ir kiti nekaltieji.
Kituose frontuose konstitucijos pakeitimas nuėjo niekais. Prezidentui keliaklupsčiaujant prieš Xi Jinpingą nukentėjo Filipinų teritorinių interesų Pietų Kinijos jūroje gynyba, o Kinijos investicijų, kurių tikėtasi, gauta mažai. Administracija nevykusiai tvarkėsi su pandemija – buvo per daug suvaržiusi judėjimą ir nesugebėjo pakankamai apsirūpinti vakcinomis.
R. Duterte’s karas su narkotikais, priešų persekiojimas ir savų prisodinti teismai institucijoms pakenkė labiau nei bet kada nuo Ferdinando Marcoso, kuriam R. Duterte bandė sugrąžinti reputaciją, diktatūros laikų. Netekus postų, prezidentui ir artimiausiems jo patarėjams gresia baudžiamoji atsakomybė, taigi yra rimtų paskatų pratęsti Duterte dinastiją. Atrodė, kad valdančioji partija prezidento rinkimams gegužę turi tobulą sprendimą – šalies vadovo dukterį Sarą, kuri perėmė Davao mero postą. Ji neabejotinai yra populiariausia galima kandidatė.
