Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 22 d.


JŪRŲ ASAI
Sveiki atvykę į naujus pasaulinės jūrų galybės laikus
The Economist
Scanpix
Jūrų valdovai.

Karinių jūrų pajėgų galia vėl varžymosi, ir konfliktų, centre

Vandenynai vėl svarbūs geopolitikoje. Taivane įvyko rinkimai, galintys nulemti šalies ateitį. Susirėmus dėl šios salos, kiltų įtemptas jūrų karas tarp kinų ir amerikiečių, aprėpiantis anaiptol ne tik Ramųjį vandenyną. Artimuosiuose Rytuose hučių sukilėlių grupė kelia grėsmę laivybai Raudonojoje jūroje ir trikdo pasaulinę prekybą. O Europoje karas Ukrainoje gali priklausyti nuo jūrų kovos dėl Juodosios jūros ir Krymo. Būti jūrų galybe vėl svarbu.

Vakarų karinėms jūrų pajėgoms naujojoje eroje ne viskas juoda. JAV ir sąjungininkių povandeniniai laivai tebėra pažangiausi. Jas sieja tokie karinių jūrų pajėgų aljansai ir partnerystės, kokiais Rusija ar Kinija negali pasigirti. Bet Vakarų karinių jūrų pajėgų dominavimas menksta. Kinijos karinės jūrų pajėgos šiandien – didžiausios pasaulyje (žr. grafiką). JAV laivų statyklos nunyko. Iš Europos karinių jūrų pajėgų liko tik šešėlis, 1999–2018 m. nurašius 28 proc. povandeninių laivų, 32 proc. fregatų ir eskadrinių minininkų.

Nekokios tendencijos. Nepaisant augančio protekcionizmo, jūros išlieka nepamainomas pasaulio ekonomikos kanalas. 2023 m. „ClarkSea“ indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis pasaulio krovininių flotilių dienos uždarbis, 33 proc. viršijo dešimties metų tendenciją. Jūrų prekyba ūgtelėjo 3 proc., iki 12,4 mlrd. tonų, pasaulinė laivų statyba paaugo 10 proc. ir pirmą kartą daugiau nei pusė apimties teko Kinijai. Pagal tūrį jūrai tenka apie 80 proc. pasaulinės prekybos krovinių, pagal vertę – apie 50 proc.

Netrūksta priminimų, kas būna sutrikus tokiai laivybai. COVID-19 pandemija 2020 m. sukėlė chaosą tiekimo grandinėse, kaip ir po metų konteinerinio laivo „Ever Given“ užblokuotas Sueco kanalas. Rusijai 2022 m. užpuolus Ukrainą kilo sumaištis pasaulio grūdų rinkoje. O dėl pastarųjų mėnesių hučių raketų smūgių Raudonojoje jūroje, – visai kitokių nei su technologijomis nedraugavę piratai, nedavę ramybės pirmus du šio amžiaus dešimtmečius, – krovinių judėjimas tarp Azijos ir Europos pabrango tris kartus, laivams plaukiant aplink Afriką.

Jūrų arterijomis teka ne tik fizinės prekės. Duomenis analizuojanti „TeleGeography“ pasaulyje suskaičiavo per 574 veikiančius arba numatomus povandeninius telekomunikacijų kabelius, kuriais teka 97 proc. pasaulinio interneto srauto. Karas Ukrainoje ir įtampa, kurią jis sukėlė Europoje, pabrėžė geopolitinę grėsmę šiai infrastruktūrai. 2022 m. nežinomi užpuolikai susprogdino dujotiekius „Nordstream 1“ ir „Nordstream 2“ po Baltijos jūra. Po metų kažkas paslaptingai nukirto duomenų kabelius tarp Estijos, Suomijos ir Švedijos.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Jei vandenynai – tarptautinės tvarkos šerdis, kartu juose sprendžiami iššūkiai tai tvarkai. Kinų ir amerikiečių varžymosi esmė susijusi su dominavimu Azijos jūrose. JAV su sąjungininkėmis vienijasi siekdamos užginčyti Kinijos pretenzijas į Pietų Kinijos jūrą ir stebėti augančią jos povandeninių ir kitų laivų flotilę. Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos karinės jūrų pajėgos (LIA-KJP) kuria smogiamąsias lėktuvnešių grupes (beveik baigtas trečias pačios Kinijos statomas lėktuvnešis „Fujian“), aplink Taivaną dažniau vykdo jūrų pajėgų pratybas ir jos būna didesnės. Be to, Kinija siekia nišos įvairiuose pasaulio uostuose nuo Saliamono Salų iki Pusiaujo Gvinėjos ir Jungtinių Arabų Emyratų.

Dangų niaukia debesys

Yra keli aspektai, kuriais jūrų geopolitika skiriasi, pastebi Alessio Patalano iš Karaliaus koledžo Londone. Kariuomenės metamos į konkrečią vietą, atlieka misiją ir grįžta. Pratybų misija retai virs karu. O karo laivai išvyksta į neterminuotas keliones, kurių tikslas gali būti akimirksniu pakeistas. Vieną dieną laivas gali draugiškai užsukti į uostą, kitą – numušti hučių raketas.

Be to, vandenynai yra natūrali aplinka varžytis. Atvira jūra – tarptautiniai vandenys. JT jūrų teisės konvencija (UNCLOS) šalims suteikia 200 jūrmylių pločio išskirtinę ekonominę zoną prie jų krantų, bet valstybės pešasi dėl detalių. Amerikiečiai nėra pasirašę UNCLOS, kinai ignoruoja svarbias nuostatas. Taikos metais kariuomenės tokioje migloje retai susiduria.

Kartu karinių jūrų pajėgų galia – lankstus valstybingumo įrankis, nes gali atsispirti greitai eskalacijai. Kilus krizei sausumoje, kariuomenėms galima greitai pasiųsti pastiprinimą naujais kariais. Jūroje pajėgas į konflikto tašką nusiųsti užtrunka ilgiau. Ilgiau trunka ir išsiaiškinti, kas ką užpuolė. Todėl karinėms jūrų krizėms mažesnė tikimybė virsti kruvinais susirėmimais. A. Patalano mini Pietų Korėjos sprendimą susivaldyti, Šiaurės Korėjos povandeniniam laivui 2010 m. užpuolus ir paskandinus vieną jos karo laivų.

Tykus vanduo krantus plėšia

Palyginti lėtas karinių jūrų konfrontacijų tempas ir joms neišvengiamai būdingos dviprasmybės padeda paaiškinti, kodėl Kinija naudoja sukarintas žvejybos flotiles kaimynėms Pietų Kinijos jūroje terorizuoti. Naujausias pavyzdys – Filipinai, kur kinų laivai taranavo ir priekabiavo prie filipiniečių laivų, bandančių pristatyti atsargų į nedidelį Ajungino seklumos rifą, į kurį Kinija reiškia pretenzijas. Sausio 3-iąją amerikiečiai sureagavo išsiųsdami lėktuvnešį į pratybas su Filipinais.

Povandeninis karas ypač svarbus, nes būtent jame Vakarai turi didžiausią technologinį pranašumą prieš Rusiją ir Kiniją.

Toks taikos meto pamojavimas kumščiais atrodo kaip grūmojimas. „Pasibaigus Šaltajam karui vandenynai tapo „nepiktybine galios projekcijos terpe“, – sakė Nickas Childsas iš Tarptautinio strateginių tyrimų instituto (IISS), veikiančio Londone. JAV ir sąjungininkių jūrų pajėgos panorėjusios bombardavo Afganistaną ir Iraką. Retkarčiais medžiojo piratus. „Dabar, – tęsė N. Childsas, – grįžome į naujus laikus, kai žmonėms reikia ruoštis karo veiksmų jūroje galimybei.“ Tai nežinoma teritorija. Paskutinis karininkas, tarnavęs Folklando kare tarp britų ir argentiniečių, t. y. paskutiniame rimtame NATO šalies surengtame jūrų kare, jau seniai išėjo į atsargą.

Kad galėtų kovoti su atsparesniais priešais, laivai didėja ir geriau apginkluojami, pabrėžia A. Patalano ir kaip pavyzdį pamini Italijos karinių jūrų pajėgų patrulinį laivą „Francesco Morosini“. Paprastai tai buvo nedideli pakrančių gynybos laivai. Bet naujųjų dydis dažnai toks pat kaip praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laikų fregatų, o jų ginklai apima oro gynybos sistemas ir sunkesnę ginkluotę. Naujos kartos JAV eskadriniuose minininkuose gali būti trečdaliu daugiau raketų nei dabartiniuose.

Įtempto jūrų karo perspektyva didina ir povandeninių laivų svarbą. Dėl šiuolaikinių sekimo sistemų ir tikslaus nutaikymo ginklų dideliems paviršiniams laivams gresia vis didesnis pavojus ypač arčiau priešo krantų. Povandeniniams laivams grėsmė daug mažesnė. Nors jų judėjimą ir misijas paprastai gaubia paslaptis, jie gali įsėlinti į priešo vandenis rinkti elektroninės žvalgybos duomenų ar pristatyti specialiųjų pajėgų, slapta sekti priešo flotiles jūroje arba kilus krizei laikytis kur nors atviroje jūroje su galimybe salvėmis leisti raketas. JAV Ohajo klasės povandeniniuose laivuose būna iki 154 sparnuotųjų raketų, tad 26 proc. daugiau nei geriausiai apginkluotuose amerikiečių paviršiniuose laivuose.

Povandeninis karas ypač svarbus, nes būtent jame Vakarai turi didžiausią technologinį pranašumą prieš Rusiją ir Kiniją, kurių abiejų pajėgumai aptikti, sekti ir pulti amerikiečių ir jų sąjungininkių povandeninius laivus riboti. Tai paaiškina, kodėl tokia vidutiniškai galinga valstybė kaip Australija pasiruošusi per tris dešimtmečius išleisti šimtus milijardų dolerių branduolinių povandeninių laivų nuomai iš amerikiečių ir naujų statybai su britais. Apie sudarytą AUKUS susitarimą tos trys šalys pranešė dar 2021 m. Numatomas AUKUS klasės povandeninis laivas taip pat rodo, kad vis svarbiau ugnies galia: skirtingai nei dabartiniame britų šturmo povandeniniame laive, jame bus įrengta vertikalaus leidimo sistema (VLS), į stačius, pažangesnius už tradicinius torpedų vamzdžius sustačius gerokai daugiau raketų.

Karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose rodo, kaip tokius ginklus būtų galima panaudoti kilus rimtam konfliktui jūroje. Rusija užminavo Ukrainos vandenis, raketomis apšaudė krovininius laivus Odesoje. Hučiai bepiločiais aparatais ir balistinėmis raketomis atakavo komercinius laivus ir sugebėjo bent į vieną įlipti.

Rimto dėmesio verta blokados taktika, nes jai tektų esminis vaidmuo bet kokiame kare Azijoje. „Jei kils karas dėl Taivano, – rašo buvęs Pentagono gynybos žvalgybos agentūros analitikas Kinijos klausimais Lonnie Henley, – rezultatą veikiausiai lems tęstinė Kinijos blokada.“ Michaelo O’Hanlono iš „Brookings Institution“ Vašingtone darbe modeliuojamas konfliktas, kai Kinija užblokuoja Taivaną reikalaudama, kad visi ten norintys plaukti laivai prieš tai leistųsi patikrinami žemyninėje Kinijoje. Norint suprasti, kokių iššūkių gali būti, verta panagrinėti šį darbą.

Pagal tą scenarijų amerikiečių vadovaujama apie šimto karo laivų koalicija bando pralaužti blokadą ir išvalyti šimtų kilometrų jūrų kelią į rytus nuo Taivano. M. O’Hanlono skaičiavimu, minų laukams išvalyti reikėtų mėnesio ar daugiau, ir laikas pailgėtų, jei Kinija galėtų paskleisti pažangias minas, galinčias autonomiškai pakeisti vietą. JAV arba Taivanui reikėtų subsidijuoti draudimo įmokas, pakeisti krovininių laivų vėliavas arba pažadėti kompensacijas savininkams, jei jų laivai būtų paskandinti. Taip pat reikėtų rasti komandų, pasiruošusių plaukti į karo zoną. „Veikiausiai žūtų ne vienas tūkstantis komandų narių“, – darbe daroma išvada.

Beveik visos didžiausios karinės jūrų pajėgos ateityje planuoja, be laivų su komandomis, turėti ir dideles bepiločių aparatų flotiles.

L. Henley teigimu, vėl atverti jūrų kelių į rytus nuo salos neužtektų. Rytinės Taivano pakrantės uostai atskirti aukštų kalnų ir siaurų kelių, einančių pažeidžiamais tuneliais. Net jei amerikiečiai mūšyje sutriuškintų Kinijos flotilę, jiems dar reikėtų kiekvieną dieną ne vieną mėnesį kažkaip pristatyti šimtus tonų krovinių į pagrindinius Taivano uostus vakaruose, susiduriant su masiniu minavimu ir priešiška ugnimi, arti Kinijos ir jos pranašumo ore sąlygomis. „Pristatyti oru turbūt būtų neįmanoma“, – pridūrė jis.

Vadovauti amerikiečių Indijos ir Ramiojo vandenyno vadovybės štabui nominuotas Admirolas Samuelis Paparo atkakliai tvirtina, kad JAV galėtų prasilaužti pro kinų uždėtą izoliaciją: „JAV vienos pačios tikrai turi pajėgumų pralaužti tokią blokadą.“ M. O’Hanlonas nėra toks užtikrintas. Jo skaičiavimais, rezultatai „sunkiai prognozuojami“. L. Henley dar pesimistiškesnis. „JAV suformavo karines jūrų pajėgas, skirtas kinų išsilaipinimui Taivane įveikti, – perspėjo jis, – o ne gebančias ilgam prakirsti Taivano uostų ir aerodromų blokadą. Negalime laimėti su dabar formuojamomis pajėgomis.“

Gebėjimas išnaudoti galią jūroje turi dvi puses. Taivanas gali nukentėti nuo blokados, nes importas jūra jam būtinas energijai ir žemės ūkiui. Bet ir į Kiniją laivai pristato didumą naftos ir žaliavų. Galimas atsakomųjų priemonių variantas būtų „artima“ blokada netoli Kinijos uostų, puldinėjant laivus ir primėtant minų, kaip daro Rusija kare prieš Ukrainą. Bet tokiu atveju kiltų daug tų pačių problemų, kaip bandant atverti Taivano uostus, įskaitant branduolinės eskalacijos pavojų dėl smūgių žemyninei Kinijai.

Galbūt būtų lengviau ir saugiau įvesti „nuotolinę“ blokadą: stabdant į Kiniją plaukiančius laivus siaurumose, pavyzdžiui, Hormūzo ar Malakos sąsiauryje. Fiona Cunningham iš Pensilvanijos universiteto skaičiuoja, kad JAV karinių jūrų pajėgų dydžio užtektų sulaikyti tik ketvirčiui Pietryčių Azijos sąsiauriais plaukiančių prekybinių laivų. Jos vertinimu, blokadai įvesti reikėtų mėnesio, o palaikyti, kad Kinijai pradėtų trūkti civilinių ir karinių prekių, mažiausiai šešių.

Tokia blokada pademonstruotų du svarbius jūrų galybės aspektus. Pirma, jai reikalingi pasauliniai aljansai, kaip ankstesniais laikais buvo reikalingos pasaulinės imperijos. Indonezija, Malaizija, Papua Naujoji Gvinėja, Singapūras ir kitos partnerės iš to regiono turėtų leisti amerikiečiams naudotis jų vandenimis ir aerodromais, pabrėžė F. Cunningham. Antra, kadangi šiuolaikinė laivyba yra daugiašalė, sugalvojus pradėti blokadą kyla rimtas iššūkis nuspręsti, ką stabdyti ir ką praleisti. Antai „Ever Given“ – Japonijoje pastatytas ir japonams priklausantis laivas, bet jį nuomojosi taivaniečių įmonė, dirbo komanda iš Indijos, buvo vežamos prekės iš Kinijos į Europą.

Blokados taip pat rodo, kaip technologijos keičia jūrų karą. Robotizuotos minos gali greitai judėti, taigi jas lengviau paskleisti. „Daug blokadų būtų galima užtikrinti bepiločiais aparatais“, – sakė Kevinas Rowlandsas, vadovaujantis britų Karališkųjų karinių jūrų pajėgų idėjų kalvei, ir pridūrė, kad laivo dokumentus ir maršrutą būtų galima patikrinti naudojant kibernetines operacijas. Tuo tarpu Ukraina parodė, kad bepiločiai aparatai tinka ir blokuojančiai flotilei pulti.

Amerikiečiams reikės atgaivinti savo prekybos laivyną, kad būtų vilčių perkelti pakankamai karių ir įrangos, jei kiltų karas Ramiajame vandenyne.

Nors Ukraina gausiai naudojo senas geras priešlaivines raketas, kurios įrodė savo vertę prieš daugiau kaip 40 metų Folklando kare, rusų laivams Juodojoje jūroje ir Krymo bei Rusijos pakrančių uostams ji ne kartą smogė ir bepiločiais paviršiniais aparatais (BPA), kurie iš esmės yra laivai be komandos. Sausio 4-ąją hučių BPA net priartėjo per kelis kilometrus nuo JAV karo laivų ir kelių prekybinių laivų, prieš susprogdamas.

Beveik visos didžiausios karinės jūrų pajėgos ateityje planuoja, be laivų su komandomis, turėti ir dideles BPA flotiles. Technologijos žengia sparčiau už teisę. Diduma aktualių teisės aktų – daugiau nei šimto metų senumo, sakė britų Karališkųjų karinių jūrų pajėgų vyriausioji patarėja tarptautinės teisės klausimais, vadė Caroline Tuckett. Pagal UNCLOS, priimtą 1982 m., net taikos metais laivo „vadovas“ arba karo laivo vadas turi prievolių, pavyzdžiui, suteikti pagalbą į nelaimę patekusiems jūreiviams. Autonomiškai plaukiančiame BPA nėra nei vieno, nei kito.

Skeptikai tvirtina, kad karinis BPA poveikis perdedamas. Gerai nusitaikius, daugelį galėtų iškirsti elementarus apšaudymas. Nauji ginklai, pavyzdžiui, laiviniai lazeriai, kuriuos bando dauguma didžiųjų karinių jūrų pajėgų, gali dar labiau pakreipti pranašumą į besiginančiojo pusę. Vis dėlto kapitonas K. Rowlandsas teigė, kad karinės jūrų galios pobūdyje įvyko struktūrinis poslinkis. „Anksčiau turėti karines jūrų pajėgas buvo labai brangu, – sakė jis. – Buvo rimtų kliūčių jas sukurti. Bet neliko. Poveikiui jūroje daryti nereikia turėti įmantraus karinio jūrų laivyno su milijardų svarų vertės eskadriniais minininkais.“

Scanpix
Povandeniniai laivai taps dar svarbesni.

Gal ir ne. Bet pasaulinėje kovoje dėl vandenynų partizaninių reidų neužteks. Negana to, didesniems, geriau ginkluotiems ir brangesniems karo laivams teikiama svarba baigėsi tuo, kad sumažėjo jų skaičius. Britų Karališkosios karinės jūrų pajėgos, kadaise viešpatavusios pasaulio vandenynuose, greitai beturės vos 16 fregatų ir eskadrinių minininkų, o iš viso turi tik 70 laivų. LIA-KJP laivynas vien per maždaug metus, 2022–2023 m., pasipildė apie trisdešimčia laivų, iš kurių penkiolika Pentagonas priskyrė „reikšmingiems paviršiniams koviniams vienetams“. Vienoje pernai Nacionalinės žvalgybos tarnybos prie JAV karinių jūrų pajėgų paruoštoje skaidrėje buvo nurodyta, kad 2035 m. Kinija turės 50–55 proc. daugiau karo laivų nei JAV.

Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad sekinamieji karai reikalauja masės ir masto. Jūroje dar labiau. Naujus kareivius galima mobilizuoti, tankų ištraukti iš sandėlių. Karinės jūrų pajėgos, pasak A. Patalano, tokio varianto neturi; vienam karo laivui pakeisti nauju reikia 3–5 metų. Papildymas brangus, sunkus ir lėtas.

Jei karas tiek užsitęs, JAV padėtis bus nepalanki. JAV žvalgybos vertinimu, Kinijos laivų statyklų pajėgumas – per 21 mln. bendrojo tonažo tonų, kuriomis matuojamas laivo tūris. JAV nesukrapštytų nė 100 tūkst., nors spragą kažkiek padėtų užpildyti sąjungininkės Japonija ir Pietų Korėja. JAV karinės jūrų pajėgos kenčia nuo „didelio atotrūkio“ tarp poreikių ir to, ką įtikino Kongresą ir JAV mokesčių mokėtojus finansuoti, apibūdino Emma Salisbury iš Birkbecko koledžo Londone. Ji pastebi, kad britų karinėms jūrų pajėgoms tenkanti gynybos biudžeto dalis nekito 50 metų ir sudaro apie trečdalį.

Jūra nebe ta

Varžantis jūrų galybės laikais, reikės ne tik didesnių karinių jūrų laivynų ir pajėgumų jiems reikalingiems laivams statyti, bet ir mąstymui pakeisti. Diplomatiją reikės nukreipti į uostus, jūrų aljansus ir prekybos maršrutus. Reikės samdyti ir rengti daug daugiau jūreivių. Amerikiečiams reikės atgaivinti savo prekybos laivyną, kad būtų vilčių perkelti pakankamai karių ir įrangos, jei kiltų karas Ramiajame vandenyne.

Knygoje apie Jutlandijos jūrų mūšį, kuris įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą ir nebuvo lemiamas, istorikas Andrew Gordonas bandė paaiškinti, kas britų Karališkosioms karinėms jūrų pajėgoms pakišo koją. Jo išvada, kad problema buvo „ilgas ramybės šleifas po Trafalgaro mūšio“. Po 1805 m. britų karinių jūrų pajėgų pergalės prieš Napoleoną ilgam užmigta ant laurų ir tiesiog dreifuota. 1916 m. nė vienas britų admirolas nebuvo dalyvavęs rimtame kare. Karinis elitas kontrolę jūrose laikė duotybe. Skamba labai panašiai į šiandieną. „Matai ilgą ramybės šleifą po Antrojo pasaulinio karo“, – perspėjo N. Childsas. Sujudę Juodosios, Raudonosios ir Pietų Kinijos jūros vandenys rodo, kad dabar artinasi audra.

BEREKLAMOS:

2024 02 09 06:45
Spausdinti