Apmokestinus alkoholį, tabaką ir cukrų pasitaiso visuomenės sveikata. Bet tokie mokesčiai dažnai būna ne visai vykę.
XVII a. Anglijoje tabakas buvo naujiena, bet jau netrūko rūkymo kritikų. Žymiausias iš jų – karalius Jokūbas I, 1604 m. taip rašęs apie rūkymą: „Akiai nepatrauklus, nosiai nemalonus, smegenims kenksmingas, plaučiams pavojingas įprotis, kuris smilksta juodai ir dvokia, panašiai kaip tie pragariški dūmai, rūkstantys iš duobės, kuri neturi dugno.“ „Bjauriam nuodui“ taikomą importo mokestį karalius padidino 4000 proc.
Kartais vyriausybės turėdavo įtikinamų finansinių priežasčių apmokestinti konkrečias prekes. 1764 m., kai šalies finansus išsėmė Šiaurės Amerikoje vykstantys karai, britų parlamentas įvedė iš imperijai nepriklausančių kraštų importuojamam cukrui ir melasai taikomus mokesčius. Realiai tai buvo JAV gyvenantiems kolonistams uždėtas vartojimo mokestis, sukėlęs grėsmę tenykštei romo pramonei. Netrukus parlamentas nemažu tarifu apmokestino ir arbatą. Kolonistai nebuvo labai patenkinti.
Praėjo pustrečio amžiaus ir cukraus mokesčiai grįžo į politikos diskusijas, šįkart kaip „nuodėmės mokesčiai“, taikomi praktikoms, kurios kenkia visuomenei. Laikoma, kad išlošiama dvigubai – gaunama įplaukų, o kartu pagerėja visuomenės sveikata. Ekonomistų manymu, ne viskas taip paprasta.
