ShutterstockJAV ir Kinijos plėšomas TVF nebeturi aiškios paskirties
1944 m. per trijų savaičių konferenciją Breton Vudse vienas delegatas atkreipė dėmesį, kad „išskirtinio grožio“ viešbutis „Mount Washington“, kuriame vyko renginys, yra visiška priešingybė „šlovingai derybų painiavai“. Tačiau iš šio chaoso gimė svarbiausia pasaulyje tarptautinė ekonominė institucija – Tarptautinis valiutos fondas (TVF), įkurtas siekiant užtikrinti pasaulinį makroekonominį stabilumą. Per beveik 80 metų nuo įsteigimo fondas 150 šalių paskolino 700 mlrd. JAV dolerių.
Balandžio 10 d. Vašingtone vykusiame TVF pavasario sąskrydyje vėl kilo painiavos dėl jo paskirties. Tik šį kartą ji buvo ne šlovinga, o grėsminga. Kaip ir daugelis po Antrojo pasaulinio karo įsteigtų liberalių institucijų, atitinkančių JAV interesus ir pretenduojančių atstovauti visai žmonijai, šiandien šį fondą slegia Kinijos ir JAV konkurencija. Atrodo, kad niekas nebėra užtikrintas dėl fondo ateities, įskaitant šalis, kurios derasi ir balsuoja dėl fondo valdymo, kreditorius, kurie skolina gelbėjamoms valstybėms, ir net fondo darbuotojus.
Tai visiškai nauja. Prieš trejus metus TVF dar buvo pasirengęs koordinuoti visuotinę politinę reakciją į COVID-19. Reaguojant į šią krizę, suma, kurią fondas gali surinkti iš centrinių bankų ir paskolinti sunkumų patiriantiems ūkiams, išaugo 185 mlrd. JAV dolerių. Turtingųjų šalių, kurios yra pagrindinis fondo kapitalo šaltinis, įsipareigojimai padvigubėjo iki 482 mlrd. JAV dolerių. G 20 susitikime tarpininkaujant TVF buvo pasiektas susitarimas įšaldyti palūkanų mokėjimą neturtingoms šalims, prie kurio prisijungė ir Kinija. Be to, fondas išdalijo 650 mlrd. JAV dolerių specialiosiomis skolinimosi teisėmis – tam tikra savo kvazivaliuta, kurią sudaro didžiausių narių valiutų krepšelis – centriniams bankams, kad šie skolintų skurdesnėms šalims. Iš pažiūros TVF vykdė savo šiuolaikinę misiją – remti sunkumų patiriančias valstybes, kartu ir pasaulio ekonomiką.
