ShutterstockMoksleivė Adah Crandall iš Portlando, Oregono, kasdien iš artimųjų sulaukia erzinančio klausimo, kada išmoks vairuoti. A. Crandall – šešiolika, ir ketvirtį gyvenimo metų ji praleido įrodinėdama, kad jos miesto planavime automobiliui neturėtų tekti pagrindinė vieta.
Būdama dvylikos ji lankė mokyklą prie magistralinio kelio, kuriuo kasdien su trenksmu pralėkdavo tūkstančiai sunkvežimių. Kartą mokytojas pakvietė vieną žmogų pakalbėti apie oro taršą. Tai paskatino ir merginą, ir jos bendraklasius veikti. Jau po metų A. Crandall nuvyko į Oregono sostinę Salemą turėdama tikslą reikalauti, kad įstatymų leidėjai griežtintų įstatymus dėl dyzelinių variklių.
Vis dėlto namiškiai ją toliau ragina įgyti teisę vairuoti. „Tai laikoma bilietu į nepriklausomybę, visaip liaupsinama“, – sakė mergina. A. Crandall pripažįsta, kad galint sėsti į automobilį gyventi jai būtų lengviau – mažiau laiko praleistų autobusuose, galėtų nuvažiuoti su draugais į pajūrį. Bet ji nekenčia minties, kad to reikia. „Kodėl mūsų visuomenėje esame taip surišę savo tapatybę su automobilių naudojimu? – klausė mergina. – Jei nuspręsiu paklusti ir įgysiu teisę vairuoti, tarsi kapituliuosiu.“
Reta technologija XX a. charakterizavo labiau nei automobilis. Iš pažiūros atrodo, kad meilės romanas su asmeniniu automobiliu tęsiasi ir šiame amžiuje. Vairuotojų skaičius pasaulio keliuose toliau beveik visur auga. Vairuojančių amerikiečių nuvažiuojamas atstumas, JAV federalinės kelių administracijos duomenimis, pernai pasiekė naujas aukštumas. Bet yra ženklų, kad padėtis keičiasi. Tokie žmonės kaip A. Crandall rodo priežastis. Anksčiau įgyta teisė vairuoti buvo beveik visuotinai laikoma iniciacija į suaugusiojo gyvenimą. Dabar, kol kas ne dauguma, bet vis daugiau jaunimo arba tai ignoruoja, arba tam aktyviai priešinasi, net ir sulaukę dvidešimties ir vėliau.
