Šių dienų darbo rinką dažnai populiaru įsivaizduoti neteisingai
Antrame storų, siutinančių, puikių autobiografinių Karlo Ove’s Knausgårdo romanų „Mano kova“ tome yra į neviltį varančių gyvenimo patarimų. „Jei ką ir išmokau, – atsidūsta rašytojas, – tai štai ką: nemanyk, kad kas nors esi. Nemanyk, po galais, kad turi reikšmės. <...> Nemanyk, kad esi ypatingas. Nemanyk, kad esi ko nors vertas, nes nesi.“ Mėgstame sau sakyti, kad nusipelnėme savo sėkmės, teigiama K. O. Knausgårdo knygoje, o iš tiesų sėkmę lemia jėgos, kurių negalime kontroliuoti. Rašydamas tuos žodžius autorius turbūt negalvojo apie (daugiausia turtingų) EBPO šalių politikų pagyras, kokios nuostabios jų darbo rinkos. Bet galėjo.
„Nedarbo rodikliai geriausi per 51 metus. Oho!“ – balandį tviteryje rašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tuometė britų ministrė pirmininkė Theresa May vasarį gyrėsi, kad „užimtumas priartėjo prie rekordinių aukštumų, o nedarbas – prie rekordinių žemumų“.
Mėnesiu anksčiau Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas džiūgavo, kad „prie mūsų vyriausybės pernai kiekvieną dieną buvo sukuriama daugiau kaip 730 darbo vietų“. Maždaug tuo pačiu metu jo kolega iš Japonijos Shinzo Abe informavo, kad „jaunimo užimtumas viršijo visus ankstesnius rekordus“. Todėl ir puikuojasi politikai, kurie mano esantys ypatingi. Bet nėra. Tai, kad gausu darbo vietų, lemia iš esmės niekaip nuo jų nepriklausančios jėgos.
