ScanpixPadidėjęs mėsos ir kitų gyvūninių produktų vartojimas yra bloga žinia aplinkai, bet gera – daugybei žmonių.
Prieš 28 metus, kai Zhou Xueyu su vyru persikėlė iš pajūrio provincijos Šandongo į Pekiną ir pradėjo prekiauti šviežia kiauliena, viskas buvo kitaip. Jų pasirinktas Sinfadžio ūkininkų turgus sostinės pakraštyje anuomet nebuvo didelis. Tik artėjant šventėms, kai masiškai plaukia žmonės, porai kartais pavykdavo parduoti ir daugiau nei 100 kg mėsos per dieną. Kinija dar tik žengė į ekonominio klestėjimo erą, tad kiauliena daugumai žmonių tebebuvo prabanga.
Dabar Zhou Xueyu per dieną parduoda apie dvi tonas mėsos. Profesionaliai mosuodama sunkia kapokle moteris tarp smūgių pasakoja, kaip augo jos verslas. Anksčiau ji dirbo su keliais tiekėjais iš aplinkinių provincijų. Dabar mėsa puikiu Kinijos magistralių tinklu atkeliauja iš tokių tolybių kaip Heilongdziangas šiaurės rytuose ir Sičuanas pietvakariuose. Pasikeitė ir Sinfadžio turgus. Jis šimtąkart didesnis nei 1988 m., kai prekyvietė buvo atidaryta, ir šiandien yra pačiame Pekine, išplitusiame aplinkui.
1961 m. kinas vidutiniškai suvalgydavo keturis kilogramus mėsos per metus, o 2013 m. – jau 62. Kinijoje suvalgoma pusė pasaulio kiaulienos. Įvedus laisvesnę žemės ūkio politiką ūkiai galėjo užauginti daugiau nei 1961 m., kai Kinijoje buvo vykdomas siaubingas kolektyvizacijos eksperimentas – „Didžiojo šuolio“ programa. Bet pagrindinė priežastis, kodėl kinai valgo daugiau mėsos, elementari – jie prasigyveno.
