Naivu manyti, kad nacionalizmas gali išnykti. Tikrasis klausimas – kokia forma jis pasireikš?
Janas Pietrzakas reikalauja tik viena. Jam ne itin svarbu, kaip atrodys šimtmečio arka, kuria jis nori pažymėti 1920-aisiais lenkų iškovotą pergalę prieš bolševikų armiją, bet tvirtina, kad ji turi būti aukštesnė už 237 m Kultūros ir mokslo rūmus, lenkų tautai duotus Stalino.
Šis atžarus žilagalvis tankiais ūsais – populiarus artistas, kurį labiausiai išgarsino patriotinė daina, XX a. 9-ajame dešimtmetyje tapusi „Solidarumo“ himnu. Nors Varšuvos valdžiai J. Pietrzako svajonė pastatyti triumfo arką nepatinka, jo pusėje šaliai vadovaujanti „Teisės ir teisingumo“ partija. Arką J. Pietrzakas mato kaip simbolį: „Jaunimas žinos, kad Lenkija šventė pergalę – bus panašu į Trafalgaro aikštę.“
Varšuvos mūšis buvo išties šlovingas. Lenkų kariuomenė, kuriai grėsė sutriuškinimas, stebuklingai sustabdė rusų žygį į sostinę. Šių eilučių autoriaus uošvių šeima dar mena, kaip vykstant kovoms buvo pašauta net 17 senelio Leono jotų arklių. Po 20 metų, kai lenkai Katynės miške buvo rikiuojami žudynėms, vienas jo pagailėtas rusų karininkas atsilygino tuo pačiu, pasiūlęs rinktis kulką arba gulagą. Nors karininko patarimas buvo kitoks, Leonas paprašė leisti gyventi.
