Europos KomisijaUž vadovavimą atsakinga didžiausia ES narė, patinka tai vokiečiams ar ne
Užsukite į bet kurį Briuselyje vykstantį susirinkimą, ir labai tikėtina, kad jam vadovaus vokietis. Prie Europos Komisijos vairo – buvusi Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen. Ateinančius šešis mėnesius Vokietijos ministrai įtikinės kolegas pasirašyti teisės aktus, šaliai rotacijos tvarka perėmus pirmininkavimą ES. Europos Vadovų Tarybai, kur suglaudę galvas tariasi bloko šalių vadovai, techniškai gal ir vadovauja buvęs Belgijos ministras pirmininkas Charles’is Michelis, bet galima neabejoti, kad svarbiausias asmuo – Angela Merkel, pareigas einanti daug ilgiau nei Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Lenkijos vadovai kartu sudėjus. Pagrindinis ES atsakas į COVID-19 krizę – 750 mlrd. eurų atsigavimo fondas, finansuojamas iš kolektyviai ES pasiskolintų pinigų, įsteigtas pagal Berlyne ir Paryžiuje sumanytą planą. Paradui vadovauja vokiečiai.
Paprastai Vokietijos galia Briuselyje – politinis juodosios materijos analogas: nematoma, sunkiai išmatuojama, bet visur esanti. O dabar vokiečiai – žvaigždės, šviečiančios taip ryškiai, kad neįmanoma ignoruoti. Nebuvo sukto teutonų plano užgrobti valdžią. U. von der Leyen už pareigas turi dėkoti Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, o ne Berlynui. (E. Macronas stūmė U. von der Leyen, nes negalėjo pakęsti minties, kad pareigas gaus kitas vokietis Manfredas Weberis.) Ne A. Merkel kalta, kad nuo to meto, kai ji atėjo į valdžią, nė vienas Prancūzijos prezidentas nelaimėjo antros kadencijos, o dauguma Italijos ministrų pirmininkų net nebaigia pirmosios. Tik dėl taip sudaryto tvarkaraščio Vokietija rotacijos tvarka perima pirmininkavimą. Nori jie to ar ne, dabar ES valdžios svirtys vokiečių rankose, kaip tik tuo metu, kai peržiūrimi bloko mechanizmai, siekiant spręsti COVID-19 krizę.
Anksčiau Vokietijai puikiai tiko apsimesti kuklia Europos arenoje. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių vokiečiai nemėgsta, kai kas nors mato juos naudojantis turimu svoriu. Jiems tiko ir nusistovėjusi ES tvarka. Turint bendrąją rinką Vokietijos tiekimo grandinės galėjo veiksmingai suktis, sklandžiai plaukė prekės. Turint eurą vokiečių eksportas galėjo augti nesirūpinant, kad brangs valiuta. Neigiami aspektai buvo eksportuojami į Pietų Europą. Nedarbas Vokietijoje – tik 3,5 proc., nesiekia nė pusės euro zonos lygio ir tik ketvirtį Ispanijos. Vokiečių požiūriu, ES nebuvo sugedusi ir jos nereikėjo taisyti.
